Socialinė adaptacija – asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos.

Socialinė adaptacija turinį sudaro asmenybės socialinių poreikių patenkinimo dinamika. Nuo biologinės adaptacijos socialinė skiriasi tuo, kad nepatenkinus socialinių poreikių, organizmas nežūva, bet jo gyvavimas pasidaro sudėtingesnis jam pačiam ir aplinkiniams.

Socialinė adaptacija reiškia optimalią reakciją į socialinį dirgiklį. Tinkamo ar beveik tinkamo reagavimo į dirgiklį būdai gali būti įvairūs. Žmogus paprastai daro klaidų, tik svarbu, kad klaidos nekeistų pagrindinės elgesio krypties.

Prisitaikydamas prie socialinės aplinkos, tenkindamas socialinius poreikius, jis savo elgesiu kuria socialinius padarinius. Kai adaptacija adekvati, asmenybė susikuria palankius socialinius padarinius (pvz., teigiamą nuostatą į ją pačią), ir tai lengvina tolesnę socialinę adaptaciją.

Kai adaptacija neadekvati, sukuriami neigiami socialiniai padariniai, kurie dar labiau apsunkina socialinę adaptaciją. Pavyzdžiui, teisės pažeidimo padarinys yra ne vien tik laisvės atėmimas, bet ir nepalankių nuostatų į save, nepasitikėjimo suformavimas. Dėl to neadekvačios adaptacijos žmogus ilgainiui turi reaguoti ne tik į pradinį poreikį arba problemą, bet ir į papildomas problemas, kurias sukelia neadekvatus elgesys.

Skiriami ontogenetinis ir situacinis socialinės adaptacijos aspektai. Ontogenetiniu požiūriu adekvatiškumą lemia tai, ar žmogus realizuoja socialinius poreikius pagal savo amžiaus galimybes. Ontogenetinis adaptacijos aspektas reiškia tai, kad žmogus sprendžia problemas vis nauju, aukštesniu lygiu. Naujas amžiaus periodas reikalauja ir naujų adaptacijos būdų.

Situacinis adaptacijos aspektas reiškia prisitaikymą prie konkrečios situacijos. Abu aspektai yra susiję. Adaptacija kurioje nors situacijoje gali būti ankstesnių įvykių tęsinys, antra vertus, tam tikra situacija gali būti tolesnio specifinio elgesio priežastis, pvz., elgesio, slepiančio nusikaltimą.