regresija (lot. regressio – judėjimas atgal) – 1) dažniausiai vartojama reikšmė – objekto vystymosi eigoje grįžimo į anksčiau praeitas stadijas, būsenas, formas ir funkcionavimo būdus procesas, mechanizmas ir rezultatas; 2) psichologijoje – psichinės gynybos forma ir mechanizmas Jai būdinga tai, kad jai įvykus, grįžtama prie primityvesnių elgesio ir mąstymo formų, kurios buvo būdingos ankstesniam ontogenetinio vystymosi etapui.

Regresijos problemos, šiuolaikiniu supratimu, buvo plėtojamos Zigmundo Freudo psichoanalizėje, kur ji daugiausia buvo interpretuojama kaip psichinės gynybos mechanizmas ir libido grįžimo iš genetiškai vėlyvos vystymosi fazės į ankstesnę formą.

Regresijos egzistavimą Z. Freudas pirmiausia aiškino tuo, kad „pirminė psichika“ (t. y. vaiko psichika ir psichinė patirtis) yra nesunaikinama ir visada yra suaugusio individo psichikoje, suteikdama galimybę priverstinai grįžti prie tam tikrų infantilaus psichoseksualumo formų.

Z. Freudo psichoanalizėje išskiriami trys esminiai regresijos tipai:

a) topinė regresija (sukeltas psichikos aparato veikimu, pasireiškianti daugiausia sapnuose, įvairiuose patologiniuose procesuose ir atminties procesuose);

b) laikinas regresija (sukeltas ankstesnių psichinės organizacijos metodų veikimo, pasireiškiančio grįžimu prie anksčiau egzistavusių evoliucijos lygių, libidininės organizacijos ir santykių su objektais);

c) formalioji regresija (sukeltas vaizdinių ir raiškos būdų pasikeitimo į primityvesnius, pasireiškiančio grįžimu nuo antrinių procesų prie pirminių).

Manoma, kad per regresiją žmogus stengiasi išvengti psichinio diskomforto (nerimo ir pan.). Efektyviai suveikus regresijos mechanizmui, suaugęs žmogus daugelyje situacijų elgiasi kaip vaikas (atsisako priimti savarankiškus sprendimus ir veiksmus, rodo didesnę priklausomybę nuo kitų, pasiduoda akivaizdžiai nerealioms svajonėms ir pan.).