Adaptacijos sindromas (prisitaikomasis sindromas) – žmogaus ar gyvūno organizmo savigynos reakcijos į stiprius ir ilgai trunkančius nepalankius veiksnius – stresorius. Stresoriaus sukelta funkcinė organizmo būsena vadinama stresu.

Adaptacijos sindromo savoką 1936 pirmasis pradėjo vartoti Kanados fiziologas H. Selje. Adaptacijos sindromo raida gali turėti 3 stadijas:

nerimo (mobilizuojamos organizmo savigynos reakcijos),

priešinimosi (padidėja organizmo atsparumas stresoriams),

baigiamąją (arba būsena stabilizuojasi ir organizmas atsigauna, arba visiškai išsenka ir žūva).

Adaptacijos sindromas yra organizmo, patekusio į labai nepalankias sąlygas, nespecifinių reakcijų visuma. Pakitus aplinkos sąlygoms, norint išsaugoti homeostazę pakinta daugelio organizmo sistemų veikla. Tuos pakitimus vadiname prisitaikymu (adaptacija).

Nepalankioms sąlygoms veikiant tik kurią nors organizmo vietą, atsiranda vietinis uždegiminis adaptacijos sindromas, veikiant visą organizmą – bendrasis, kuris gali sukelti stresą. Šio sindromo ištiktas organizmas tampa ligotos būsenos. Jam būdingos 3 stadijos: nerimo stadija, pasipriešinimo stadija ir išsekimo stadija.

Esant bendrajam adaptacijos sindromui, sutrinka organizmo fiziologinės funkcijos, homeostazė (vidaus terpės sudėties pastovumas), atsiranda pavojaus (nerimo) stadija. Ši stadija atsiranda organizmą veikiant stipriems ir staigiems dirgikliams, kurių poveikiui jis nėra pasirengęs. Jos metu galima šoko organizmo būklė, aktyvinamos įvairios sistemos (pvz., pagumburio, posmegeninės liaukos, antinksčių). Svarbių sistemų veikla aktyvina išsiskyrę dideli kortikoliberino, kortikotropino, kortizolio, taip pat adrenalino, somatotropino ir tirotropino kiekiai.

Vėliau prasideda rezistencijos (atsparumo, prisitaikymo) stadija, per kurią homeostazė atsistato, organizmas įgyja atsparumą veikiančiam dirgikliui ir gali prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tęsiantis įtampai (stresui) ir didėjant kortikosteroidų poreikiams, ilgainiui mažėja hipertrofavusių antinksčių funkcinis pajėgumas ir didėja jų nepakankamumas. Jeigu organizmas neprisitaiko prie tebeveikiančių dirgiklių, prasideda išsekimo stadija. Pavojaus ir išsekimo stadijoje organizmas gali žūti. Šioje stadijoje vyrauja disimiliacija, o rezistencijos stadijoje – asimiliacija.