empirizmas (gr. empeiria – patyrimas) – mokymas pažinimo teorijoje, svarbiausiu ar vieninteliu pažinimo (žinių) šaltiniu laikanti jutiminį patyrimą, teigiantis, kad visas žinojimas pagrindžiamas patyrime ir patyrimo būdu.
Empirizmas arba pažinimo teorija, atsirado III a. pr. m. e. Graikijoje. Empirizmas pabrėžia patirties, įrodymų svarbą, suvokimą per jutimo receptorius. Žinios, įgytos stebint ir eksperimentuojant, turi daug didesnę praktinę reikšmę nei gautos vien tik loginiais samprotavimais.
Empirizmas paprastai laikoma filosofinė kryptis, teigianti, kad visa žinios kyla iš patyrimo, ypač iš jutiminės patirties (to, ką matome, girdime, liečiame ir t. t.). Kitaip tariant, mes nieko negalime žinoti, kol to nepatiriame. Patirtis yra pažinimo šaltinis. Žmogaus protas gimstant nėra užpildytas žiniomis, stebėjimas ir eksperimentas yra patikimiausi būdai pažinti pasaulį. Žinios turi būti patvirtinamos faktais, o ne vien loginiu mąstymu ar intuicija.
Idealistinis empirizmas (Berklis, Hiumas, Machas, Avenarijus, Bogdanovas, šiuolaikinis loginis empirizmas ir t. t.) apriboja patyrimą pojūčių arba vaizdinių visuma, neigdamas, kad patyrimo pagrindą sudaro objektyvus pasaulis.
Materialistinis empirizmas (F. Bekonas, Hobsas, Lokas, XVIII a. prancūzų materializmas) laikosi nuomonės, kad jutiminio patyrimo šaltinis yra objektyviai egzistuojantis išorinis pasaulis.
Tačiau pagrindinis priešingumas tarp empirizmo ir racionalizmo reiškiasi, ne sprendžiant žinojimo kilmės arba šaltinio klausimą: kai kurie racionalistai sutinka, kad prote nėra nieko, ko anksčiau nebūtų buvę pojūčiuose. Svarbiausias nesutarimo punktas yra tai, kad empirizmas visuotinį ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš paties proto, o iš patyrimo.
Kai kurie empirikai (pvz., Hobsas, Hiumas), racionalizmo veikiami, padarė išvadą, kad patyrimas negali suteikti pažinimui būtinos ir visuotinės reikšmės. Empirizmo ribotumą sudaro tai, kad jis metafiziškai perdeda jutiminio pažinimo, patyrimo vaidmenį ir nepakankamai vertina mokslinių abstrakcijų bei teorijų vaidmenį pažinime, neigia aktyvų mąstymo vaidmenį ir santykinį jo savarankiškumą.
Garsių filosofų samprotavimai šia tema:
John Locke – teigė, kad protas gimsta tuščias, o patirtis jį „užpildo“.
George Berkeley – pabrėžė, kad egzistuoja tik tai, ką suvokiame.
David Hume – teigė, kad visi mūsų įsitikinimai kyla iš įspūdžių ir įpročių, o ne iš įgimtų idėjų.
Empirizmui priešinga kryptis yra racionalizmas, kuris mano, kad žinios kyla iš proto ir mąstymo, o ne vien iš patirties.
Empirizmas taikomas ne tik filosofijoje , bet, pavyzdžiui ir gydyti ligonius – gydytojas taiko empirinį gydymo metodą, nes jis praktiškai pasiteisino.