Infekcinės ligos – užkrečiamosios ligos, ligos, kurias sukelia į organizmą įsiskverbę patogeniniai mikrobai (bakterijos, virusai, grybeliai, pirmuonys).

Infekcinės ligos plinta pavieniais susirgimais arba masiniais protrūkiais, sukeldamos epidemijas ar pandemijas. Pagal mikrobų lokalizaciją organizme jos skirstomos į

kvėpavimo takų (pvz., gripas, kiaulytė, kokliušas),

žarnyno (pvz., dizenterija, vidurių šiltinė),

kraujo (pvz., dėmėtoji šiltinė, maliarija),

kūno dangų (pvz., rožė, stabligė).

Virusai, bakterijos, riketsijos, pirmuonys, grybeliai į sveiką organizmą iš sergančio patenka lašeliniu (per kvėpavimo takus), alimentiniu (per virškinimo traktą), transmisiniu (iš kraujo į kraują, įkandus vabzdžiui) ir kontaktiniu (per odą ar gleivinę) būdu.

Patekus mikrobams, prasideda infekcinis procesas, kuris priklauso nuo mikrobų kiekio, savybių (virulentiškumo ir toksiškumo), patekimo vietos ir organizmo atsparumo (jauni ir atsparūs žmonės perserga lengviau, kūdikiai ir vyresnio amžiaus – sunkiau).

Kiekvienai infekcinei ligai būdingas tam tikros trukmės inkubacinis, prodrominis, ligos įkarščio ir sveikimo laikotarpis. Įvairių infekcinių ligų inkubacinis laikotarpis (laikas nuo patogeninių mikrobų patekimo į organizmą, t. y. užsikrėtimo, iki pirmųjų ligos požymių atsiradimo) skirtingas – nuo kelių valandų iki keleto mėnesių ar metų.

Per inkubacinį laikotarpį mikrobai organizme dauginasi, kaupiasi jų nuodai, organizme vyksta atsakomosios reakcijos, per kurias organizmas arba sunaikina mikrobus, arba suserga infekcine liga. Mikrobų toksinai sukelia patologines reakcijas, dėl kurių sutrinka audinių ir organų funkcijos.

Prodrominiu laikotarpiu atsiranda bendrų negalavimo požymių, ligonis darosi nedarbingas, blogėja apetitas, miegas, pradeda krėsti šaltis, kyla temperatūra. Ligos įkarščio metu organizme susikaupia daug mikrobų su nuodingomis medžiagomis, dėl to greta funkcinių organų pakitimų atsiranda morfologinių pažeidimų, organizmas apsinuodija mikrobų toksinais ir sutrikusios medžiagų apykaitos produktais. Pakyla temperatūra, padažnėja pulsas, ligonis būna mieguistas arba sudirgintas, kartais netenka sąmonės.

Kiekviena infekcinė liga turi tik jai būdingų požymių. Įvairių infekcinių ligų įkarščio trukmė skirtinga (pvz., choleros, gripo – kelios dienos, bruceliozės, vidurių šiltinės – kelios savaitės).

Sveikimo laikotarpiu sumažėja organizmo apsinuodijimas (krinta temperatūra, pagerėja savijauta), išnyksta ligos simptomai. Kartais, ypač sumažėjus organizmo atsparumui, atsiranda komplikacijų (pvz., sergant skarlatina, dažnai prisimeta ausų, inkstų, širdies vidinio dangalo uždegimas). Persirgus kai kuriomis infekcinėmis ligomis (tymais, vidurių šiltine), įgyjamas tai ligai imunitetas.

Daugelio infekcinių ligų eiga būna ūminė, kai kurių ligų (pvz., virusinio infekcinio hepatito, vėjaraupių) visai nebūna lėtinių formų, kitos (pvz., virusinis B hepatitas, tuberkuliozė) gali pereiti į lėtinę formą.

Gydymas.

Infekcinės ligos gydomos specifinėmis priemonėmis, veikiančiomis ligos sukėlėjus ir jų toksinus (antibiotikais, bakteriofagais, serumais, vakcinomis), ir nespecifinėmis, veikiančiomis visą ligonio organizmą (antipiretikais, analgetikais, hormonais, dieta, fizioterapija). Sergantieji dažniausiai izoliuojami infekcinėse ligoninėse.

Infekcinių ligų profilaktikai didelę reikšmę turi aktyvi imunizacija. Praktikuojama ir pasyvi imunizacija (pvz., nuo stabligės po sužeidimo). Infekcinių ligų paplitimui labai svarbūs socialiniai ir buitiniai veiksniai (gyvenimo ekonominis ir kultūrinis lygis, buities, darbo sąlygos mityba).

Lietuvoje vaikai skiepijami arba rekomenduojama skiepyti nuo difterijos, kokliušo ir stabligės, poliomielito, raupų, tymų, tuberkuliozės.