Autobiotikai – organizme susidarantis junginys, pvz., tulžies pigmentas bilirubinas.

Priklausomai nuo įvairių  aplinkybių, autobiotikai (kaip ir ksenobiotikai) gali būti tiek toksiški, tiek netoksiški organizmui junginiai. Daugelio autobiotikų (ir ksenobiotikų) biotransformacija vyksta kepenų ląstelių endoplazminiame tinkle. Autobiotikai ir panašios į juos struktūros ksenobiotikai metabolizuojami tais pačiais keliais, nes jie yra natūralūs metabolinių kelių fermentų substratai.

Daugelyje atvejų, biotransformacijos metu, ksenobiotikai ir autobiotikai virsta labiau poliniais metabolitais. Polinių metabolitų susidarymas yra labai svarbus, nes jie pašalinami iš organizmo daug greičiau negu nemetabolizuoti lipofiliniai ksenobiotikai.

Biotransformacijos reakcijose sumažėja ksenobiotiko toksiškumas, o autobiotiko aktyvumas, padidėja tirpumas. Lipiduose tirpūs ksenobiotikai pereina pro ląstelių membranas ir yra lengvai reabsorbuojami inkstų kanalėliuose, todėl ilgiau išlieka organizme. Labai hidrofobiniai ksenobiotikai gali išlikti riebaliniame audinyje beveik neribotą laiką, jeigu jie nepaverčiami labiau poliniais. Poliniai metabolitai lengvai nepereina pro ląstelių membranas, yra filtruojami pro inkstų kamuolėlius, nėra lengvai rezorbuojami inkstų kanalėliuose, todėl greičiau pašalinami su šlapimu.

Taigi, I-os fazės biotransformacijos reakcijose ksenobiotikai ir autobiotikai tampa tirpesni, kraujas perneša juos į kepenis.

II-os fazės reakcijose susidarę konjugatai yra tirpūs, neaktyvūs ir netoksiški, todėl šalinami per žarnas su tulžimi arba filtruojami pro inkstus su šlapimu. (T. p. žr. term. ↑ Biotransformacija.)