diagnozė (gr. diagnosis – pažinimas, nustatymas) – med., ligos nustatymas – gydytojo išvada dėl ligos esmės ir ligonio būklės, pagrįsta visapusišku ligonio ištyrimu. T. y. ligos pobūdžio, kilmės, aplinkybių ir ligonio būklės nustatymas, remiantis atliktais įvairiais medicininiais tyrimais.

Gydytojas pirmiausia surenka anamnezę – apklausia ligonį arba jo artimuosius. Tada tiria ligonio kūną: apžiūri, apčiuopia, stuksena, išklauso. Po to matuojama ligonio kūno temperatūra, tikrinamas kraujas ir įvairios organizmo išskyros. Organų ir jų sistemų pakitimai nustatomi rentgenodiagnostikos, elektrokardiografijos, endoskopijos, biopsijos ir kt. būdais. Kiekvienu atveju nustatoma pagrindinė ir gretutinės ligos, komplikacijos.

Pagal diagnozę skiriamas gydymas ir profilaktikos priemonės, prognozuojamas nedarbingumo laipsnis. Pomirtinė diagnozė nustatoma pagal mirusiojo skrodimo duomenis.

Biolog.,diagnozė – organizmo pagrindinių požymių aprašymas, apibūdinantis kurią nors augalų arba gyvūnų sisteminę grupę, pvz., rūšį, šeimą, gentį ir pan.