Kancerogenas – cheminė medžiaga, sukelianti piktybinių navikų susidarymą, t. y. cheminiai junginiai, tam tikromis sąlygomis sukeliantys vėžį. Pirmąją kancerogeną – akmens anglių degutą – ištyrė ir 1775 m. aprašė Perisvalis Potas (Pott; D. Britanija); jis nustatė, kad ši kancerogeninė medžiaga sukelia kaminkrėčiams odos vėžį. 1928 m. iš akmens anglių deguto išskirtas grynas kancerogenas – dimetilbenzantracenas.

Kancerogenas – supančios aplinkos faktoriai, kurių poveikis žmogaus ar gyvūno organizmui padidina ar skatina tikimybę atsirasti ir vystytis piktybiniams (vėžiniams) augliams (dariniams). Tokiu faktoriumi gali būti įvairios medžiagos. Jos gali turėti cheminę (įvairios cheminės medžiagos), fizinę (jonizuojančios spinduliuotės, ultravioletiniai spinduliai) arba biologinę (onkogeniniai virusai, kai kurios bakterijos) kilmę. Didžiosios dalies vėžinių darinių susidarymui turi įtakos būtent šie pateikti faktoriai.

Kancerogenai, dėl savo fizinių ir cheminių savybių, gali sukelti negrįžtamą poveikį genome, medžiagų apykaitoje, biologiniuose procesuose ir pan., kas sukelia ar skatina susidaryti navikus.

Žinoma keli šimtai kancerogenų, galinčių sukelti vėžį eksperimentiniams gyvūnams; iš jų >50 kenksmingų žmogui. Jų chem. sudėtis ir sandara įvairi. (Žr. lent. Kancerogeninės medžiagos.)

Labiausiai ištirti yra policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (pvz., benzpirenas), asbestas, arseno junginiai, nitrozoaminai, aromatiniai aminai.

Kancerogenų yra pramonės įmonių, vidaus degimo variklių išmetamosiose dujose, tabako dūmuose, dažuose, dervose, tepaluose. Jos susidaro ir pačiame organizme, kai jame sutrinka medžiagų apykaita. Ląstelėse kancerogenai sudaro kompleksus su dezoksiribonukleino rūgštimis ar su kitais ląstelių komponentais. Ląstelę veikia patys kancerogenai arba jų skilimo produktai.

Kancerogeninės medžiagos.

Cheminiais kancerogenais gali būti: nitratai ir nitritai – jie į organizmą patenka kartu su maistu (daržovėmis, konservantais apdorota mėsa). Dalis nitratų organizme gali redukuotis iki nitritų, o nitritas paveiktas virškinimo sistemos sultimis virsti į nitrozaminus (medžiagos su plačiu kancerogeniniu veikimo spektru);

kai kuri maisto priedai (pvz., E 123 ar E 121) yra tikrų tikriausi kancerogenai;

policikliniai aromatiniai angliavandeniliai – susidaro nepilnai sudegant naftos produktams, buitinėms šiukšlėms ir išmetamosioms dujoms. Kai kurie susidaro net kepant maistą perkaitinant daug kartų kepimo aliejų;

benzpirenas – susidaro kepant maistą ant iešmo, bet daugiausia jo yra tabako dūmuose. Taip pat išsiskiria deginant medieną, anglį ar kitokias biomases, automobilių dūmuose ir kt.;

peroksidai – susidarantys apkartusiuose riebaluose ir stipriai kaitinant augalinius aliejus;

aflatoksinas – mirtinai pavojingi mikotoksinai, kuriuos gamina Aspergillus šeimai priklausantys grybai. Jie aptinkamas ant grūdų, sėklų, ant augalų vaisių turinčių didelį kiekį aliejų (pvz., žemės riešutų sėklos) ir kitur (aflatoksinai B2, G1, G2, M1 ir ypač B1 yra stiprios, natūraliai atsirandančios, kancerogeninės medžiagos);

dioksinai – grupė organinių junginių, pasižyminčių itin dideliu nuodingumu, kancerogeniškumu ir mutageniškumu. Labai nedideliais kiekiais susidaro kaip šalutinis produktas chloruojant (halogeninant) OH- grupę turinčius aromatinius junginius, gali susidaryti deginant buitines šiukšles;

vinilchloridas – medžiaga yra labai degi ir sprogi, jos degimo produktai toksiški. Iš vinilo chlorido gaminamas polivinilchloridas (PVC) – plastikas, iš kurio dažnai gamina pastatų ir automobilių vidinės apdailos detales, vamzdžius, elektros laidų izoliuojančias dangas ir t. t.;

benzenas (benzolas) – organinis cheminis junginys, labai toksiška ir kancerogeninė medžiaga. Benzeno garai gali prasiskverbti per nepažeistą odą, o jei organizmas yra ilgai jo veikiamas mažomis dozėmis, tai pasekmės gali būti rimtos (leukemija, anemija). Naudojamas chemijos pramonėje (kaip tirpiklis naudojamas gaminant vaistus, plastiką, sintetinį kaučiuką bei dažus). Taipogi kartais pasitaiko maisto pramonėje kaip konservantas  (E210 ir E211), gaivinančiuose gėrimuose, naudojamas kaip benzino priedas);

formaldehidas – (metanalis) bespalvės dujos, turinčios specifinį nemalonų kvapą. Susiformuoja nevisiškai sudegant anglies atomų turinčioms medžiagoms, aptinkamas miškų gaisrų dūmuose, automobilių išmetamose dujose, tabako dūmuose. Naudojamas baldų, plastikinių apdailos medžiagų, presuotos medienos, izoliacinių medžiagų gamyboje bei įeina į šių medžiagų sudėtį. Mažais kiekiais yra randama kosmetikos priemonėse, dezodorantuose, tirpikliuose bei dezinfekcinėse medžiagose. Formaldehidas toksiška medžiaga ir turi stiprų negatyvų poveikį CNS;

kadmis – metalas, nors kadmis ir yra mikroelementams, kuris randami gyvūnų bei žmogaus organizmuose ir tam tikras jo kiekis būtinas organizmo procesams, jis taipogi yra kaip kaupiamasis nuodas. Į organizmą patenkant didesniais nei reikia kiekiais kadmis kaupiasi ir yra pavojingas sveikatai, kadmis ir jo junginiai yra toksiškos medžiagos);

arsenas – nuodinga ir kancerogeninė medžiaga, visi arseno junginiai irgi nuodingi;

šešiavalentis chromas – yra žinomas kancerogenas, chromo junginiai patenka į organizmą pro kvėpavimo takus ir odą, kaupiasi kepenyse, inkstuose ir endokrininėse liaukose;

asbestas – ši medžiaga kancerogenams priskiriama dėl savo specifinio poveikio, kadangi į organizmą patekus asbesto dalelėms jis jų negali pašalinti ir tai tampa įvairių vėžinių darinių susidarymo priežastimi.

Naviko atsiradimas.

Vėžį gali sukelti vienkartė kancerogeno dozė, bet dažniausiai jis pradeda augti, kai į organizmą ilgą laiką (pvz., per 15-20 m.) vis patenka nedidelės dozės. Kai kurie kancerogenai vėžį sukelia tik toje vietoje, kurią tiesiogiai veikia (pvz., tiriant gyvūnus, nustatyta, kad kancerogeniniai angliavandeniliai, patekę ant odos, sukelia karcinomą, suleisti po oda – sarkomą), kitos bet kuriuo būdu patekusios į organizmą sukelia tam tikrų organų vėžį (pvz., azodažai sukelia kepenų, uretanas – plaučių vėžį). Dauguma kancerogenų veikia kaip mutagenai.

Dauguma cheminių kancerogenų yra organiniai junginiai ir tik nedidelė dalis neorganinių medžiagų turi tokias savybes. Visi kancerogenai sąveikauja su nukleino rūgščių azotinių bazių grupėmis (DNR), sudarydami su jais tvirtus kovalentinius ryšius. Kancerogenų neigiamas poveikis pasireiškia nukleino rūgšties cheminėse modifikacijose, kurių pasekoje pasireiškia nebegalėjimas jose vykti normaliems procesams. Tuomet gali atsirasti mutacijos, o susikaupus genome dideliam kiekiui mutacijų prasideda normalios ląstelės transformacija į navikinę, kas ir yra kancerogenezės pagrindu.

Taigi veikiant cheminiams kancerogenams (cheminiams junginiams), sąveikoje su DNR komponentais, gali atsirasti ląstelės genomo pažeidimai ir mutacijos. Įvairiose genomo dalyse vyksta molekuliniai pakitimai, o genetinės informacijos pakitimo pasekoje ląstelėje sintetinami antigenai, kurie nėra būdingi tam organizmui. Atsiranda ląstelės-mutantės turinčios navikinių ląstelių savybių. Iš jų viena svarbiausių yra gebėjimas neorganizuotai augti, kadangi daugialąsčio organizmo reguliaciniai veiksniai navikinėse ląstelėse praranda šio proceso kontrolę.

Kai kurių cheminių kancerogenų poveikis, kuris gali sukelti genomo pažeidimus, turi būti tik dideliomis koncentracijomis ir per pakankamai ilgą, praktiškai nenutrūkstamą laikotarpį (prie tokių gali būti priskiriami ir sintetiniai hormonai). Labiausiai žinomas tarp fizinių kancerogenų yra įvairių rūšių jonizuojančio spinduliuotės, kurios gali sukelti odos vėžį, o rentgeno ir gama spinduliai gali prasiskverbti ir į organizmo vidų bei sukelti įvairių audinių ir organų auglių susidarymą.

Biologinių kancerogeninių faktorių reikšmė netokia didelė kaip jau paminėtų aukščiau. Nors, pvz., Azijos ir Afrikos šalyse, pirminį kepenų vėžio atsiradimą susieja su hepatito B viruso užsikrėtimų.

Kad kancerogenai mažiau kenktų žmogui, svarbu saugoti orą, vandenį, dirvožemį, maistą nuo įvairių teršalų, tinkamai tvarkyti atliekas, laikytis profesinės, komunalinės, asmens higienos reikalavimų.