Sočiųjų riebalinių rūgščių pagrindinis skirtumas nuo nesočiųjų yra tas, kad jos savo struktūrinės grandinės sudėtyje neturi dvigubųjų ryšių, o nesočiosios riebalinės rūgštys turi. Nesočiosios riebalinės rūgštys, kurios turi vieną dvigubąjį ryšį, vadinamos mononesočiosiomis (monoeninės), o turinčios du ir daugiau dvigubųjų ryšių – polinesočiosios (polieninės) riebalų rūgštys.

Mononesočiosios riebalinės rūgštys.

Mononesočiosios riebalinės rūgštys yra jau kiek sudėtingesnės riebalinės rūgštys už sočiąsias riebalines rūgštis. Jų savybės ir poveikis yra daug palankesnis mūsų organizmui jau vien dėl to, kad tokios riebalinės rūgštys nedidina cholesterolio koncentracijos kraujo plazmoje. Taip didėja tikimybė mažiau susilaukti problemų su iš to sekančiomis ligomis ar sutrikimais, viršsvorio didėjimu ir nutukimu. Mononesočiųjų riebalinių rūgščių yra alyvuogių bei rapsų aliejuose.

Polinesočiosios riebalinės rūgštys.

Polinesočiųjų riebalinių rūgščių struktūroje yra daugiau nei vienas dvigubasis ryšys, gali būti keletas. Polinesočiosios riebalų rūgštys pakankamai sudėtingos, bet nepatvarios. Šios riebalinės rūgštys nėra sintetinamos organizme, todėl turi būti gaunamos su maistu ir dėl to tampa nepakeičiamosiomis. Esant tokioms aplinkybėms, polinesočiosios riebalų rūgštys atsistoja į vieną eilę su nepakeičiamaisiais mitybos elementais, tokiais kaip aminorūgštys ir vitaminai.

Polinesočiosios riebalų rūgštys paprastai suskirstomos į omega- šeimas: omega-3, omega-6, omega-9. Tai priklauso nuo riebalinių rūgščių dvigubųjų ryšių padėties grandinėje. Žmogui nepakeičiamosios riebalų rūgštys pagrinde yra linolo (omega-6) ir linoleno (omega-3). Linolo ir linoleno rūgšties yra augaluose. Gyvūnai jas gauna tik su maistu. Nepakeičiamųjų riebalinių rūgščių biologinis aktyvumas skirtingas, o labiausiai aktyvi yra arachidono rūgštis, jos aktyvumas 2-3 kartus aukštesnis už jau paminėtų linolo ir linoleno.

Arachidono rūgštis yra svarbi gyvūnų fosfolipidų sudedamoji dalis. Linolo ir linoleno riebalų rūgštys yra eikozano rūgščių pirmtakai, o eikozano rūgštys (tame tarpe arachidono rūgštis) yra naudojamos prostaglandinų, tromboksanų, leukotrienų ir kt. (t.y. eikozanoidų) sintezei. Arachidono rūgšties maisto produktuose yra mažai, bet ji gali organizme susidaryti iš linolo rūgšties, tam reikia vitamino B6 ir tokoferolio. Linoleno rūgštis mažai aktyvi, bet ji sustiprina linolo rūgšties biologinį aktyvumą. Galima paminėti ir dar vieną organizmo apykaitos procesuose dalyvaujančią riebalinę rūgštį, tai oleino rūgštis (omega-9). Ji yra viena iš pagrindinių monoeninių augalų ir gyvūnų rūgščių. Biosintezės metu, iš oleino rūgšties yra gaminama linolo rūgštis, o iš jos gaunama linoleno riebalų rūgštis.

Kalbant apie polinesočiųjų nepakeičiamųjų riebalinių rūgščių svarbą organizmui reikia paminėti tai, kad jų (ypač omega-3 šeimos atstovų) dalyvavimas pirmtako vaidmenyje, iš kurių atsiranda įvairių fiziologiškai aktyvių eikozanoidų klasių junginių, yra labai svarus sveikatos profilaktikoje.

Riebalinių rūgščių svarba organizmui.

Padeda mažinti cholesterolio koncentraciją (tame tarpe ir didinant didelio tankio lipoproteinų lygį);

mažina trigliceridų koncentraciją kraujyje;

mažinant trombocitų agregaciją ir kraujo krešumą mažėja trombozių rizika;

turi priešuždegiminį poveikį;

reikalingos vaisiaus ir vaiko augimui;

reikalingos geram regėjimui ir sveikai odai;

padeda normalizuoti kraujospūdį;

reikalingos apykaitos procesams, įeina į ląstelių membranų sudėtį, užtikrina jų lankstumą ir reikalingą pralaidumą ir kt.

Polinesočiosios riebalinės rūgštys, esančios kai kuriuose dietiniuose papilduose, taipogi maisto produktuose, turi įtakos reguliuojant ir palaikant optimaliame lygyje imuninę ir širdies-kraujagyslių sistemas bei organizmo antioksidantinę homeostazę; padeda mažinti chroninį nuovargį, alergijas, depresiją, nerimą, nemigą, dėmesio sutrikimus ir/arba hiperaktyvumą; padeda arterinės hipertenzijos ir aterosklerozės profilaktikoje; pakelia potenciją.

Omega-3 šeimos polinesočiosios riebalinės rūgštys yra reikalingos esant centrinės nervų sistemos funkciniams sutrikimams, kurių metu atsiranda psichinės energijos ir intelektualinių funkcijų mažėjimas, chroninio nuovargio būsena; reabilitacijose po aštrių smegenų kraujotakos sutrikimų; lūžus kaulams.

Sporto praktikoje šios riebalų rūgštys naudojamos visuose pasiruošimo etapuose: persitreniravimo būsenos ir disbakteriozės profilaktikai, kurios gali atsirasti neracionalios, nereguliarios mitybos ir neadekvačios vaistų naudojimo pasekmėse; stiprinant raumenų ir kaulų, kurios patiria didelius krūvius, sistemas.

Pagrindiniai polinesočiųjų riebalinių rūgščių omega-6 šaltiniai yra pagrinde įvairūs augaliniai aliejai, pvz., linolo riebalinių rūgščių yra saulėgrąžų, kukurūzų ar sojų aliejuose, o omega-3 (linoleno riebalinių rūgščių) dideliais kiekiais yra aptinkami riebiose žuvyse (skumbrė, silkė, lašiša, tunas), jūros produktuose, kiaušinio trynyje, aliejuose (sėmenų, rapsų, linų, sojų).

Su maistu nereikėtų riebalų gauti daugiau nei 30 % nuo bendro kalorijų kiekio (iš jų sočiosioms riebalinėms rūgštims tenka iki 10 %). Svarbus yra ne tik gaunamas kiekis, bet ir santykis. Polinesočiųjų riebalinių rūgščių rekomenduojamas kiekis yra ne mažiau 8 % kalorijų, o santykis omega-6/omega-3 4:1-6:1 ribose. Dėl polinesočiųjų rūgščių dalyvavimo riebalų peroksidacijos procesuose jas rekomenduojama vartoti kartu su antioksidantais.