Riebalai priklauso paprastųjų lipidų grupei ir yra junginiai iš glicerolio ir riebalinių rūgščių.
Kartu su angliavandeniais ir baltymais, riebalai yra viena iš pagrindinių ląstelės komponentų. Riebalai aktyviai dalyvauja formuojant ląstelių membraną, jungiamąjį audinį, fosfolipidus, lipoproteinus ir kt. Bet viena iš pagrindinių funkcijų yra ta, kad riebaluose esančios nepakeičiamosios riebalinės rūgštys dalyvauja susidarant prohormonams prostaglandinams ir taip užtikrina jų funkcionavimą. Riebaluose esančios riebalinės rūgštys, ypač nepakeičiamosios riebalinės rūgštys, organizmui turi svarbią reikšmę, o jų trūkumas skatina hormoninių sutrikimų atsiradimą, kas žinoma atsiliepia ne tik treniruočių rezultatuose, bet ir aplamai atsiliepia sveikatai. Taigi, kokia bebūtų skeptiška nuomonė riebalų atžvilgiu, jie yra reikalingi mūsų normaliam egzistavimui.
Riebalų mes turime gauti kasdien ir nereikėtų jų visiškai išbraukti iš kasdieninės mitybos raciono. Riebalai yra organizmo energijos atsargų šaltinis. Jie organizme sudaro tam tikrą rezervą, kurį mes naudojame energijos gavybos reikmėms. Šis rezervas naudojamas paprastai tada, kai jaučiamas organizme energijos stygius – ilgai fiziškai dirbant ar badaujant. Riebalai daugiausiai kaupiami poodiniame sluoksnyje ir pilvo srityje aplink virškinamąjį žarnyną. Pagal sukauptą kiekį, jie pakankamai ilgai gali aprūpinti organizmą energija, netgi tada kai badaujame.
Riebalai turi plastinę reikšmę ir įeina į kiekvienos organizmo ląstelės sudėtį. vitaminai A, D, E, ir K tirpsta tik riebaluose, todėl riebalai yra svarbūs šių vitaminų įsisavinimui. Su jais organizmas taip pat gauna choliną (prilygstantį vitaminams) ir tą mūsų taipogi peikiamą cholesterolį ar daugelį kitų medžiagų. Be visų jau paminėtų savybių (ląstelių struktūrinė dalis, apsauginės funkcija, reguliacinė, signalinė ir pan.) riebalai pagerina maisto skonį ir padeda kontroliuoti sotumo lygį. Gaunant nepakankamai reikalingų riebalų sąnariai gali imti nemaloniai girgždėti, plaukai tampa sausi ir lūžinėjantys, beje galimas ir katabolizmo sustiprėjimas (raumeninio audinio nykimas), ypač tiems kas ir taip nuo gimimo yra labai liesi.
Šiai dienai, įvairų dietologų ar sportininkų požiūris į riebalus nėra vienareikšmiškas. Paprastai kalbant, dažniausiai yra išskiriami dvejopi riebalai: tie riebalai, kurie yra naudingi arba nepakeičiamieji ir tie, kurie laikomi kenksmingais. Vis dėlto antruosius riebalus vienareikšmiškai vadinti visiškai kenksmingais ir galinčiais sukelti sveikatos problemas ar sudarančiais tam tikras kliūtis siekiant sportinių rezultatų, nebūtų visiškai korektiška ir tai paaiškės kiek žemiau esančiose skiltyse.
Kaip atskirti, kokie tie riebalai yra „gerieji”, o kokie „blogieji”? Visų pirmiausiai reikia suprasti tai, kad mūsų minimi riebalai priklauso lipidams, jų yra įvairių ir su įvairiomis savybėmis ir funkcijomis. Vienus lipidus hidrolizuojant arba pasakykime tiesiog skaidant, išsiskiria arba yra atskeliamos riebalinės rūgštys, o kitus ne. Kitaip sakant vieni turi riebalinių rūgščių, kiti ne. Bet tai dar nėra tas atsakymas į mūsų užduotą klausimą. Riebalai priklauso lipidų grupei, kurie turi riebalinių rūgščių ir čia dėsime tašką, kadangi toliau nagrinėsime medžiagas (t. y. riebalus) su riebalinėmis rūgštimis. Kam įdomu, kas aplamai yra riebalinės rūgštys ir lipidai patartina paskaityti straipsnį „Lipidai (visas straipsnis)„.
Taigi, riebalai organizme yra suskaidomi ir viena iš gaunamų medžiagų yra riebalinės rūgštys. Riebalų sudėtyje esančios riebalinės rūgštys atlieka energijos saugojimo funkciją. Jas oksiduojant energijos išsiskiria daugiau, negu oksiduojant angliavandenius. Riebalinės rūgštys yra ne vienokios, bet skirstomos į sočiąsias riebalines rūgštis (chemiškai inertiškos) ir nesočiąsias riebalines rūgštis, kurios gali sudaryti biologiškai vertingus junginius. Va čia yra būtent tas atsakymas į mūsų klausimą. Riebalus, kurie daugiausiai turi sočiųjų riebalinių rūgščių, paprastai vadina „blogais” riebalais, o turinčių nesočiųjų riebalinių rūgščių – „geraisiais”. Riebalus, dėl vienokių ar kitokių jų savybių vadinti „geraisiais” ar „blogaisiais” būtų netikslinga, daug tikslesnis jų apibūdinimas būtų vertingi ir mažiau vertingi, kai kurie iš jų yra ypač vertingi, o kiti (pvz., kaip transriebalai) nevertingi ar net kenksmingi.