Oftalmologija (gr. opthalmos - akis + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti regą, akių ligas, jų gydymą ir profilaktiką. Bendroji, arba teorinė, oftalmologija tiria regos aštrumą, abiakį matymą, spalvų jutimą, akomodaciją, refrakciją. Klinikinė oftalmologija nagrinėja akių ligų priežastis, kuria tų ligų diagnozavimo metodus, rūpinasi jų profilaktika ir gydymu. Naudojasi elektroretinografijos (tinklainės ir regos nervo veiklai tirti), reoftalmologijos (akies kraujagyslės būklei tirti), fluorescencinės angiografijos ir rentgenografijos (tinklainės pakitimams nustatyti) metodais, tiria ir ultragarsu (atšokusiai tinklainės vietai nustatyti).

Ginekologija (gr. gyne - moteris + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti moters lytinių organų fiziologiją ir patologiją, ligų diagnostiką, gydymą, reabilitaciją ir profilaktiką. Ginekologija yra labai susijusi su akušerija. Išskiriama bendroji (nagrinėja bendruosius ginekologijos klausimus), specialioji (tiria moters lytinių organų ligas) ir operacinė (tiria, kuria ir tobulina ginekologinių operacijų metodus). Ginekologijos šakos: ginekologinė onkologija, ginekologinė endokrinologija, uroginekologija, vaikų ginekologija. Ginekologinė pagalba Lietuvoje teikiama moterų konsultacijose, ligoninių akušerijos ir ginekologijos skyriuose. Ginekologinę pagalba apima: profilaktinius moterų tikrinimus, sergančiųjų kai kuriomis ginekologinėmis ligomis dispanserizaciją, ankstyvą navikų nustatymą ir gydymą, kompleksinį uždegimų gydymą (taikomos fizioterapijos gydymo priemonės), operacijas, atgaivinančias ir padedančias išlaikyti moters fiziologines funkcijas.

Transplantologija (lot. transplantare - persodinti + gr. logos - mokslas) - mokslas, kuris tiria persodinti tinkamų audinių ir organų (transplantatų) rengimą, jų konservavimą, transplantaciją ir transplantato galimo atmetimo dėsningumus. Susideda iš preservologijos, transplantacinės imunologijos, transplantacinės patofiziologijos ir imunodepresijos. Preservologija tiria, kaip nuo organizmo atskirtus gyvus audinius ir organus išlaikyti gyvybingus konservuojant, tobulina konservavimo būdus, tiria konservuotuose transplantatuose vykstančius gyvybinius procesus, ieško būdų konservavimo trukmei pailginti. Transplantacinė imunologija tiria recipiento (žmogaus, į kurio organizmą persodintas transplantatas) organizmo reakciją į svetimus audinius ar organą; tiriama, kaip recipiento organizmas atpažįsta persodintą transplantatą ir kaip telkia prieš jį imunines (transplantatą atmetančias) jėgas. Tokių tyrimų duomenys padeda sukurti veiksmingesnių būdų, kuriais slopinama recipiento organizme kylanti transplantato atmetimo reakcija. Transplantacinė patofiziologija tiria pokyčius, kurie vyksta persodintame transplantate, imunodepresija - kaip slopinti recipiento organizmo imuninį aktyvumą, priešišką persodintiems audiniams ar organams. Tiriami ir tą aktyvumą slopinantys vaistai - imunodepresantai. Kadangi daugelis jų recipiento organizmo reakciją, priešišką transplantatui, slopina nesmarkiai, o labai prislopina infekcinį imunitetą ir ligonis tampa neatsparus mikrobams. Ieškoma tokių imunodepresantų, kurie slopintų tik transplantacinį recipiento imunitetą. Viena svarbiausių ir sudėtingiausių transplantologijos problemų - kaip persodintą transplantatą kuo ilgiau išlaikyti veiklų. Kaip savarankiška mokslo šaka transplantologija atsirado XX a. Jos pradininku laikomas E. Ulmanas (Ullmann; Austrija), kuris 1902 m. ligonei, sergančiai inkstų nepakankamumu, prie žasto kraujagyslių prijungė kiaulės inkstą. Transplantologijos pradininkas Lietuvoje Vladas Kuzma. Jis 1927 m. pradėjo inksto, vėliau ir šlapimtakio, žarnų, skrandžio bei…

Transplantacija (lot. trans- - priešdėlis, reiškiantis kurios nors dalies perkėlimą į kitą vietą + plantatis - augalų sodinimas) - persodinimas, audinių, organo ar organų sistemos perkėlimas į kitą to paties organizmo vietą, į kitą tos pačios arba kitos rūšies organizmą. Persodinamas audinys ar organas vadinamas transplantatu, organizmas, iš kurio jis paimtas - donoru, organizmas, kuriam transplantatas persodintas- recipientu. Vienų persodinamų transplantatų (pvz., odos, kaulo) kraujagyslės su recipiento kraujagyslėmis nejungiamos, kitų, ypač didelių ir gyvybiškai svarbių (pvz., inksto, širdies, kepenų), - jungiamos, kad būtų atkurta jų kraujotaka. Transplantacija, per kurią transplantatas perkeliamas į kitą to paties organo vietą, vadinama autotransplantacija. Po jos transplantatas prigyja visiškai. Dažniausiai taip persodinama oda, kaulas, kremzlė, sausgyslė, fascija, kraujagyslė. Labiausiai paplitusi transplantacijos rūšis yra alotransplantacija - transplantatas persodinamas kitam tos pačios rūšies organizmui. Taip persodinama, pvz., inkstas, kepenys, kasa. Transplantatas imamas iš gyvo donoro arba iš mirusio žmogaus. Iš gyvo donoro (dažniausiai motinos, tėvo, brolio, sesers, vyro arba žmonos) persodinamas vienas porinių organų (pvz., inkstas). Sėkmingiausiai prigyja monozigotinių (kilusių iš vieno kiaušinėlio) dvynių vieno kitam persodinti audiniai ir organai. Persodinant inkstą, širdį ar kitą organą, labai svarbu paisyti audinių suderinamumo. Po operacijos praėjus tam tikram laikui (nuo keleto dienų iki mėnesio), su transplantatu svetimo baltymo gavęs recipientas ima gaminti specifinių antikūnų, kurie stengiasi transplantatą suardyti ir atmesti - kyla apsauginė imuninė reakcija. Kad nesutriktų transplantato (ypač persodintos širdies ar inksto) veikla, ligoniui duodama imunodepresantų vaistų,…

Plastinė operacija - operacija, per kurią ištaisomas įgimtas arba po ligos ar traumos įgytas kūno defektas ir atitaisoma dėl jo sutrikusi organo veikla. Per plastinę operaciją persodinami audiniai arba organai (transplantacija) arba įsodinamos juos pakeičiančios nebiologinės medžiagos (pvz., metalas, stiklas, plastikai). Dažniausiai persodinami audiniai imami iš kitų to paties ligonio kūno vietų, o persodinami organai iš kito žmogaus. Odos plastinė operacija daroma, kai po odos sužalojimo, ypač po smarkaus nudegimo, lieka gilių, plačių ir sunkiai gyjančių žaizdų, grubių randų. Vietoj pažeistos odos dažniausiai persodinami iš to paties ligonio paimti sveikos odos lopai, nes donoro (žmogaus ar gyvulio) oda prigyja sunkiai arba ir visiškai neprigyja. Mažesnę žaizdą persodinta oda galima padengti visą. Jei žaizda didelė, persodinamos odos skiautelės išdėstomos taip, kad tarp jų lieka tarpeliai. Taip žaizda greičiau užgyja, nes iš persodintų skiautelių auga jungiamasis audinys. Per mikrochirurgijos plastinę operaciją oda persodinama kartu su poodžio ląsteliena ir raumenimis. Dažnai per plastinė operaciją persodinami kaulai (jie tvirtina lūžgalius, užpildo kaulo defektą, spartina kaulo augimą), kremzlės, sausplėvės ir fascijos (jungiamojo audinio plėvės). Raumenys persodinami tada, kai reikia plombuoti kaulo ertmę (pvz., ligoniui, sergančiam osteomielitu) arba tamponuoti pažeistas kepenis ar inkstus, kad šie liautųsi kraujavę. Gydant pažeistą kraujagyslę ir atitaisant dėl jos sutrikusią kraujotaką, daroma kraujagyslių plastinė operacija. Dažniausiai vietoj pažeistos kraujagyslės ar jos dalies persodinama iš paties ligonio (paprastai iš jo šlaunies) paimta vena. Kai kuri nors kūno dalis tampa nejudri (pvz.,…

Mikrochirurgijos operacijos - smulkiųjų kraujagyslių, nervų ir kitų smulkiųjų organizmo struktūrų operacijos. Jos taikomos traumatologijoje, ortopedijoje, plastinėje chirurgijoje, neurochirurgijoje, ginekologijoje, kai reikia replantuoti amputuotas kūno dalis ir transplantuoti audinius. Mikrochirurgas operuoja, savo pirštų judesius sekdamas ir tikslindamas pro mikroskopą, kuris didina 5-40 kartų ir turi šviesos šaltinį. Kartais per mikrochirurgijos operaciją naudojami akiniai, į kuriuos įtaisytos 2-12' kartų didinančios lupos. Operuojama specialiais instrumentais. Po operacijos siuvama adatomis (jų skersmuo 70-130 μm, ilgis-4-20 mm), prie kurių būna pritvirtintas10-18 μm skersmens poliruotas (labai lygus) ir nešlampantis sintetinis siūlas. Operacija paprastai trunka 3-24 h. Per ją labai atidžiai stabdomas kraujavimas, kad kraujas neišsilietų į gretimus audinius, stengiamasi kuo mažiau traumuoti operuojamus audinius ir itin lygiomis siūlėmis užsiūti kraujagyslių ir limfagyslių sieneles. Po sėkmingos operacijos persodintų audinių oda atgauna įprastą spalvą, sušyla, paburkę audiniai atslūgsta, pradeda ritmingai tvinkčioti susiūtos kraujagyslės. Mikrochirurgijos operacijos daromos, kai reikia į tą pačią vietą įsodinti (replantuoti) per nelaimingą atsitikimą nutrauktą kūno dalį, persodinti (transplantuoti) kojos pirštus vietoj nutrauktų rankos pirštų, persodinti odos skiautę su poodžio audiniais, kad būtų pašalintas didelis minkštųjų kūno audinių defektas (pvz., nudegusiam ligoniui), kai tenka gydyti ligonį, kuriam sutrikusi limfos apytaka ir atsiradęs limfos sąstovis, persodinti raumenų ir kaulų dalis, gydyti pažeistus periferinius nervus, šalinti sėklinio latako ar kiaušintakio nepraeinamumą, kuris dažnai yra nevaisingumo priežastis. Dažniausiai mikrochirurgijos operacija daroma tada, kai reikia prisiūti per nelaimingą atsitikimą nutrauktą pirštą, plaštaką, pėdą ar kitą kurią galūnės…

Chirurgija (gr. cheir - ranka + ergon - veiksmas, darbas) - med. šaka, tirianti ligas, kurios gydomos mechaniškai (instrumentais, rankomis, specialiais aparatais) veikiant patologinį procesą, kurianti tų ligų gydymo būdus, operacijų metodus. Chirurgijos tikslas - atitaisyti normalią organizmo audinių ir organų fiziologinę būklę ir veiklą. Nuo chirurgijos atsiskyrusios savarankiškomis medicinos šakomis tapo anesteziologija, ginekologija, neurochirurgija, onkologija, ortopedija, otorinolaringologija, širdies chirurgija, oftalmologija, mikrochirurgija, plastinė chirurgija, traumatologija. Chirurgija skirstoma į pilvo ertmės organų, arba abdominalinę chirurgiją, krūtinės ląstos organų chirurgiją, arba torakalinę chirurgiją, veido ir žandikaulių atitaisomąją chirurgiją. Chirurgija yra viena seniausių medicinos šakų. Chirurginių instrumentų, kaip liudija iškasenos, būta jau 6000 m. pr. m. e. Sen. Egipto gydytojai mokėjo gydyti kaulų lūžius, amputuoti galūnes, šalinti šlapimo pūslės akmenis, trepanuoti kaukolę, kastruoti.

Gastroskopija (gr. gaster, kilm. gastros - skrandis + skopeo - žiūriu, stebiu) - skrandžio gleivinės apžiūrėjimas specialiu prietaisu - gastroskopu. Gastroskopas yra įvairių modelių. Tinkamiausias - tai vamzdelio formos lankstus gastrofibroskopas su stiklo skaidulų pluošto optine sistema. Gastroskopiją atlieka gydytojas nevalgiusiam ligoniui, patogiausia gulinčiam ant šono; gastroskopas įstumiamas į skrandį pro burną. Gydytojas, akimis žiūrėdamas pro optinę sistemą, mato skrandžio gleivinės pakitimus. Reikiamą pažeistą vietą galima nufotografuoti, įstūmus pro gastroskopą ploną vamzdelį, spec. žnypliukėmis galima paimti gleivinės gabalėlį histologiniam tyrimui. Pro gastroskopą spec. instrumentais ištraukiamas svetimkūnis, nugnybiamas nepiktybinis navikas, suleidžiami vaistai. Gastroskopijos negalima daryti karščiuojančiam ligoniui, sergančiam burnos ertmės, ryklės, viršutinių kvėpavimo takų gleivinės uždegimu, ūminiu miokardo infarktu, esant širdies ir plaučių veiklos nepakankamumui. Pirmąjį gastroskopą 1881 m. sukonstravo J. Mikuličius Radeckis (Mikulicz-Radecki; Lenkija). 1932 m. R. Šindleris (Schindler) ir G. Volfas (Wolf) sukūrė lankstų, 1958 m. B. Hiršovičius (Hirschowitz; JAV) gastrofibroskopą.

Kardiochirurgija (gr. kardia - širdis + cheir - ranka + ergon - veiksmas) - širdies įgimtų ydų, sužeidimų ir ligų gydymas operacijomis; širdies chirurgija. Širdis operuojama uždara ir atvira. Per uždaros širdies operaciją į širdį įkištu specialiu instrumentu praplečiami sulipę širdies vožtuvai ar iškerpama dalis surandėjusio vožtuvo; taip didinama kraujo tekėjimo anga. Dažniausiai operuojama atvira širdis: prapjaunama ar atveriama viena ar kelios širdies ertmės tada geriau matyti širdies vidus ir jos deformacijos. Dažnai širdies chirurgai, kai tą pačią operaciją galima daryti uždaru ir atviru būdu, renkasi atvirąjį būdą, nes jis saugesnis ir tikslesnis. Ši operacija daroma, sustabdžius širdies veiklą; prijungiamas dirbtinės kraujotakos aparatas, pavaduojantis širdies ir plaučių darbą, taikoma hipotermija - narkozės metu iki tam tikros temperatūros atšaldomas ligonio kūnas. Skiriama įgimtų širdies ydų chirurgija, įgytų širdies ligų chirurgija (širdies vožtuvų ligų, vainikinių širdies arterijų, širdiplėvės chirurgija), širdies ritmo sutrikimų chirurgija ir širdies persodinimas. Ypač plačią sritį apima įgimtų širdies ydų chirurgija - įgimtų širdies defektų gydymas operacijomis. Iš 1000 gimusių vaikų 6-8 turi įgimtą širdies ydą. ~30% tokių naujagimių būna ryškių kraujotakos sutrikimų, širdies nepakankamumas; jie blogai vystosi, nedidėja jų kūno masė. Jei tokie kūdikiai neoperuojami, dauguma miršta pirmaisiais gyvenimo metais. Kitiems ~70% vaikų su įgimta širdies yda operacija gali būti daroma vėliau, kai vaikas paauga ir yra stipresnis. Įgimtų širdies ydų yra labai daug ir įvairių, todėl operacijos eigos iš anksto dažnai numatyti neįmanoma. Kaip taisyti operuojamos…

Aksioma (gr. axioma - priimtas teiginys) - kokios nors mokslinės teorijos teiginys (sakinys), kuris, ją kuriant, toje teorijoje laikomas pradiniu, neįrodinėjamu, ir iš kurio (arba iš kurių visumos) išvedami visi kiti teorijos teiginiai pagal joje įprastas išvedimo taisykles. Kasdienybėje terminas naudojamas kaip savaime suprantama akivaizdi tiesa ar teiginys. Nuo antikos iki pat XIX a. vidurio aksiomomis buvo laikomi intuityviai akivaizdūs arba aprioriškai teisingi teiginiai. Kartu nebuvo atsižvelgiama į tai, kad jas sąlygoja ilgaamžė praktinė pažintinė žmonių veikla. Dabartinis aksiominio metodo supratimas nereikalauja aksiomos apriorinio akivaizdumo. Jos turi atitikti tik vieną sąlygą: iš jų, ir tik iš jų, pasitelkus įprastas logines taisykles, išvedami visi kiti kurios nors teorijos teiginiai (teoremos). Taip pasirinktų aksiomos teisingumo klausimas sprendžiamas kitose mokslinėse teorijose, arba surandant tos pačios sistemos interpretacijas: formalizuotos aksiominės sistemos teisingos interpretacijos nustatymas rodo, kad joje vartojamos aksiomos yra teisingos.