Gastroskopija (gr. gaster, kilm. gastros – skrandis + skopeo – žiūriu, stebiu) – skrandžio gleivinės apžiūrėjimas specialiu prietaisu – gastroskopu.

Gastroskopas yra įvairių modelių. Tinkamiausias – tai vamzdelio formos lankstus gastrofibroskopas su stiklo skaidulų pluošto optine sistema.

Gastroskopiją atlieka gydytojas nevalgiusiam ligoniui, patogiausia gulinčiam ant šono; gastroskopas įstumiamas į skrandį pro burną. Gydytojas, akimis žiūrėdamas pro optinę sistemą, mato skrandžio gleivinės pakitimus.

Reikiamą pažeistą vietą galima nufotografuoti, įstūmus pro gastroskopą ploną vamzdelį, spec. žnypliukėmis galima paimti gleivinės gabalėlį histologiniam tyrimui. Pro gastroskopą spec. instrumentais ištraukiamas svetimkūnis, nugnybiamas nepiktybinis navikas, suleidžiami vaistai.

Gastroskopijos negalima daryti karščiuojančiam ligoniui, sergančiam burnos ertmės, ryklės, viršutinių kvėpavimo takų gleivinės uždegimu, ūminiu miokardo infarktu, esant širdies ir plaučių veiklos nepakankamumui.

Pirmąjį gastroskopą 1881 m. sukonstravo J. Mikuličius Radeckis (Mikulicz-Radecki; Lenkija). 1932 m. R. Šindleris (Schindler) ir G. Volfas (Wolf) sukūrė lankstų, 1958 m. B. Hiršovičius (Hirschowitz; JAV) gastrofibroskopą.