Transplantacija (lot. trans- – priešdėlis, reiškiantis kurios nors dalies perkėlimą į kitą vietą + plantatis – augalų sodinimas) – persodinimas, audinių, organo ar organų sistemos perkėlimas į kitą to paties organizmo vietą, į kitą tos pačios arba kitos rūšies organizmą. Persodinamas audinys ar organas vadinamas transplantatu, organizmas, iš kurio jis paimtas – donoru, organizmas, kuriam transplantatas persodintas- recipientu.

Vienų persodinamų transplantatų (pvz., odos, kaulo) kraujagyslės su recipiento kraujagyslėmis nejungiamos, kitų, ypač didelių ir gyvybiškai svarbių (pvz., inksto, širdies, kepenų), – jungiamos, kad būtų atkurta jų kraujotaka.

Transplantacija, per kurią transplantatas perkeliamas į kitą to paties organo vietą, vadinama autotransplantacija. Po jos transplantatas prigyja visiškai. Dažniausiai taip persodinama oda, kaulas, kremzlė, sausgyslė, fascija, kraujagyslė.

Labiausiai paplitusi transplantacijos rūšis yra alotransplantacija – transplantatas persodinamas kitam tos pačios rūšies organizmui. Taip persodinama, pvz., inkstas, kepenys, kasa.

Transplantatas imamas iš gyvo donoro arba iš mirusio žmogaus. Iš gyvo donoro (dažniausiai motinos, tėvo, brolio, sesers, vyro arba žmonos) persodinamas vienas porinių organų (pvz., inkstas). Sėkmingiausiai prigyja monozigotinių (kilusių iš vieno kiaušinėlio) dvynių vieno kitam persodinti audiniai ir organai. Persodinant inkstą, širdį ar kitą organą, labai svarbu paisyti audinių suderinamumo.

Po operacijos praėjus tam tikram laikui (nuo keleto dienų iki mėnesio), su transplantatu svetimo baltymo gavęs recipientas ima gaminti specifinių antikūnų, kurie stengiasi transplantatą suardyti ir atmesti – kyla apsauginė imuninė reakcija. Kad nesutriktų transplantato (ypač persodintos širdies ar inksto) veikla, ligoniui duodama imunodepresantų vaistų, kurie slopina imuninį priešinimąsi. Jų dėka transplantato veikla gana ilgai nesutrinka (pvz., persodinta širdis ar inkstas gali išlikti veiklūs 10-15 m. ir ilgiau). Ilgainiui gali prasidėti lėtinis transplantato atmetimas: transplantato veikla vis prastėja, kol visai nutrūksta.

Mažiausiai paplitusi ksenotransplantacija – vienos rūšies organizmo transplantatas persodinamas kitos rūšies organizmui (pvz., žmogui persodinamas gyvulio organas). Po ksenotransplantacijos dażniausiai kyla labai ūmi apsauginė imuninė reakcija, ir transplantatas labai greitai žūva. Dažniausiai tokia transplantacija taikoma eksperimentinėje medicinoje (pvz., antinavikinių vaistų veiksmingumui tirti žmogaus piktybinis navikas persodinamas jūros kiaulytei).

Transplantaciją tiria transplantologija.