Ontogenezė (gr. on, kilm. ontos - esantis+genesis - kilmė, atsiradimas) - individualus organizmo vystymasis, visuma nuoseklių morfologinių, fiziologinių, biocheminių ir funkcinių pokyčių visuma (individo biologinės raidos ciklas) nuo individo užuomazgos, gimimo ir iki natūralios mirties (skirstoma į embrioninį ir poembrioninį laikotarpius).  Ontogenezės terminą 1866 m. sukūrė Ernstas Hekelis (Haeckel; Vokietija). Išskiriama prenatalinė ontogenezė, postnatalinė ontogenezė ir pavienių organų ir sistemų ontogenezė. Prenatalinės individo ontogenezės stadijos: progenezė, blastogenezė, embriogenezė, fetogenezė. (Term. žr. plč. Ontogenezė.)

Optiniai izomerai - ↑ Enantiomerai.

Orbitalė - banginė funkcija, apibūdinanti elektrono judėjimą atome arba molekulėje; erdvė, kurioje elektrono buvimas labiausiai tikėtinas. Orbitalė yra tam tikra elektronų sluoksnio erdvė, kurioje gali judėti ne daugiau kaip du elektronai. Aplink atomo branduolį skriejantys elektronai sudaro apvalkalą. Elektronai juda nevienodai nutolę nuo branduolio, jie išsidėsto sluoksniais. Elektronų sluoksnių skaičių rodo elemento periodo numeris periodinėje lentelėje. Pavyzdžiui, pirmojo periodo elementas helis (He) turi tik vieną elektronų sluoksnį, antrojo periodo elementas anglis (C)- du elektronų sluoksnius, trečiojo periodo elementas magnis (Mg)- tris elektronų sluoksnius. Elektronai pirmiausia išsidėsto arčiausiai branduolio esančiame sluoksnyje: pirmajame sluoksnyje daugiausia gali būti 2 elektronai, antrajame - daugiausia gali būti 8 elektronai, trečiajame - daugiausia gali būti 18 elektronų. Be vaizdinės atomo sandaros elektronų kiekį kiekviename sluoksnyje galima nurodyti tiesiog skaičiais. Pradedama rašyti nuo pirmojo, arčiausiai branduolio esančio sluoksnio, pvz., helis 2; anglis 2, 4; magnis 2, 8, 2. Vykstant cheminiams virsmams protonų ir neutronų skaičius nekinta, tik elektronų gali padaugėti ar sumažėti.

Orientacija - 1. savo buvimo vietos nustatymas, pvz., pagal pasaulio šalis, susivokimas, kurioje vietoje esi. 2. susivokimas; gebėjimas greitai susivokti aplinkybėse, pvz., aplinkoje, situacijoje, problemoje ir pan. 3. kokios nors pakraipos, krypties palaikymas, palankus požiūris į ją.

Orientacinis - 1. padedantis orientuotis, susigaudyti, susivokti, pvz., vietovėje esantis orientacinis taškas, ženklas (pvz., statinys, vandens telkinys, kelio ženklas ir pan.). 2. apytikris.

Ortopedija (gr. orthos - tiesus, taisyklingas + pais - vaikas) - chirurgijos šaka tiria ir gydo judamojo aparato (kaulų ir raumenų) deformacijas ir jų išvengimo būdus. Deformacijos gydomos operacijomis (pvz., osteosinteze, plastine operacija) ir neoperaciniais būdais (fizioterapijos procedūromis, gydomąja mankšta, ortopediniais aparatais, ortopedine avalyne).

Osifikacija - kaulėjimas, sukaulėjimas.  (T.p. žr. plč. Kaulų formavimasis ir augimas.)

Osmoreguliacija - procesų, kuriais palaikomas pastovus organizmo vidinės terpės slėgis, visuma. Osmoreguliacija būdinga visiems gėlavandeniams ir sausumos gyvūnams, taip pat daugumai jūros gyvūnų. Pakitus osmosiniam slėgiui (pvz., kraujo, limfos, viduląstelinio skysčio) jo reguliacija vyksta osmoreceptorių sugeneruotais impulsais, juos perduodant nerviniams centrams. Tuomet vyksta vandens ir druskų apykaitos (vartojimo, pašalinimo) reguliacija tam tikrais organais (pvz., inkstais ir kt.)

Osmosas - speciali difuzijos rūšis; savaiminė tirpiklio (vandens) difuzija į tirpalą pro puslaidę membraną. Jos metu vandens (tirpiklio) molekulės juda į didesnės koncentracijos sritį, t. y. iš mažesnės koncentracijos tirpalo į didesnės koncentracijos tirpalą. Būdamos hipertoninėje aplinkoje, ląstelės netenka vandens, o hipotoninėje aplinkoje jos išburksta. Pagal osmosinį gradientą vyksta ląstelių vandens apykaita. (T.p. žr. Osmosas. ir Osmosinis slėgis.)

Osmosinis - susijęs su osmosu, toks procesas, pvz., osmosinis slėgis ląstelėse, atsiranda dėl tirpiklio molekulių koncentracijos skirtumo, kuris ir sukelia osmosą.