Viruso persistencija - ilgalaikis virusų buvimas gyvūnų ir žmonių organizme, galintis sukelti ligos vystymąsi. Patogeninių mikroorganizmų rūšių gebėjimas ilgai išgyventi šeimininko organizme.  Persistencija suprantama nevienareikšmiškai.  Kai kurie mokslininkai persistencijai priskiria visus ilgalaikio patogeninių mikrobų buvimo organizme atvejus. Čia įskaitant aktyvią formą, pavyzdžiui, sergant lėtinėmis ligomis, nešiojant patogeną.  Kiti tyrėjai, persistencijos būsenai priskiria tik sukėlėjo išlikimą (gyvavimą) organizme, be jo aktyvaus dauginimosi ir metabolizmo, ramybės būsenoje (pvz., tuberkuliozės, bruceliozės, gonorėjos ir kitų bakterijų sukėlėjų formos).  Ramybės būsenoje esančios formos yra silpnai imunogeniškos ir virulentiškos, jų lokalus kiekis organizme yra mažas. Dėl šių veiksnių, tokios formos yra mažiau prieinamos šeimininko organizmo imuninės sistemos eliminuojančiam poveikiui, o tai tikriausiai ir yra jų ilgalaikio išlikimo priežastis. Persistencijos kilmė nevienalytė.  Kai kuriais atvejais tai yra evoliuciškai nusistovėjusių ir genetiškai užsitvirtinusių patogeninio mikrobo ir žmogaus organizmo santykių pasekmė, kuri užtikrina jų ilgalaikę kompromisinę ir daugiau ar mažiau pusiausvyroje esančią būseną.  Kitais atvejais, persistencija yra nulemta dėl individualių žmonių ir mikrobų populiacijų savybių. T.y. viruso persistencija baigiasi patogeno pašalinimu iš organizmo esant aktyvios arba ar besimptomės infekcijos procesams arba tiesiog mirus šeimininko organizmui.

Vitaminai - nedidelės molekulinės masės, biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, kurių nedideli kiekiai būtini žmogaus ir gyvūno organizmo normaliai medžiagų apykaitai ir gyvybinei veiklai. Žmogaus organizme jie praktiškai nesintetinami (kai kurie mažais kiekiais), todėl turi būti gaunami su maistu. Organizmui negaunant pakankamą kiekį vitaminų atsiranda medžiagų apykaitos sutrikimai. Taipogi gali būti ir atvirkštinė padėtis, dėl kai kurių (ne visų) vitaminų per didelio kiekio gali ištikti organizmo apsinuodijimas. Vitaminai, pagal tirpumą, skirstomi į dvi grupes: 1.Vandenyje tirpūs vitaminai - tai visi B grupės vitaminai: B1 (tiaminas), B2 (riboflavinas), B3 (PP; nikotino rūgštis), B5 (pantoteno rūgštis), B6 (piridoksolis), B7 (H; biotinas), B9 (folio rūgštis), B12 (kobalaminas) ir vitaminas C (askorbo rūgštis); 2.Riebaluose tirpūs vitaminai - A (retinolis), D (kalciferolis), E (tokoferolis), K (filochinonas). (Žr.plč. Vitaminai)

ZMA - sporto maisto papildas, sudėtis - cinkas, magnis ir vitaminas B6. Dažniausiai naudojamos komplekso proporcijos: 20-30 mg cinko, 400-500 mg magnio ir apie 10 mg vitamino B6. Formulė yra patentuota, o terminas ZMA yra SNAC System Inc. prekės ženklas. Paprastai naudojamas kultūrizme ir jėgos sporto šakose. (Term. žr. plč. ZMA.)

Zolis - chem., koloidinė sistema, kurios dispersinė terpė - skystis, o dispersinė fazė - kietoji medžiaga. Koloidinėms sistemoms taikomos dispersinio mediumo (terpės) ir dispersinės fazės sąvokos. Koloidinės dalelės, palyginti su tikrųjų tirpalų dalelėmis, yra labai didelės. Šiuo metu skiriami neorganinės ir organinės kilmės koloidai. Kai dispersinė medžiaga sudaro skaidrius tirpalus, ji vadinama zoliu. Ilgainiui zoliai iš tirpalo išsiskiria drebučių pavidalu ir sudaro gelius. Vandeninių tirpalų geliai vadinami hidrogeliais. Zolio virtimas geliu vadinamas koaguliacija. Kai geliai skiedžiant tirpalus, vėl tampa zoliais, jie vadinami tirpiais, o kai zolių virsmas geliu yra negrįžtamas - netirpiais.