Oksidazės - oksidoreduktazių klasės fermentai (EC 1.1.3). Plačiai paplitę gamtoje, yra aptinkama daug ir įvairių šios klasės fermentų (tiek augalinės, tiek gyvulinės kilmės). Oksidazės gyvose ląstelėse tarnauja kaip oksidacijos-redukcijos reakcijų katalizatoriais. Jose vandenilio donoras yra CH-OH grupė, o akceptorius - oro deguonis. Pernešant vandenilio joną nuo oksiduojamo substrato ant O2, susidaro vanduo (H2O) arba vandenilio peroksidas (H2O2). Pagal struktūrą galima skirstyti į metalo turinčias oksidazės fermentus (pvz., tirozinazė, askorbinatoksidazė aktyviajame centre turi vario joną), ir flavoproteinus (pvz., gliukozės oksidazė, EC 1.1.3.4). Pastarojo fermento katalizuojama β-D-gliukozės oksidacijos reakcija, susidarant D-gliukono-1,5-laktonui.

Oksidoreduktazės - fermentų grupė, kuri katalizuoja oksidacijos-redukcijos procesus organizme. Dauguma šios klasės fermentų yra vadinami dehidrogenazėmis, kai kurie - oksidazėmis, oksigenazėmis, peroksidazėmis ar reduktazėmis. (Term. žr. plč. Oksidoreduktazės.)

Oksiduojamumas - medžiagos polinkis oksiduotis.

Oksiduoti - 1. Jungtis su deguonimi, atimti elektronus. 2. Dengti oksidais.

Oksigenazės - fermentai, katalizuojantys O2 įjungimą į molekulę. (Term. žr. plč. Oksigenazės.)

Oligo- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti šių žodžių ryšį su nedideliu kiekiu; gali reikšti nukrypimą nuo tam tikros normos ar net buvimą ko nors mažiau tos normos. Paprastai šis dėmuo nurodo ko nors buvimą labai nedaug, šiek tiek, pvz., chem. dėmuo oligo- nurodo, kad į grandinę yra susijungę nedaug monomero molekulių (oligomeras).

   Oligofrenija (lot. oligophrenia <  gr. oligos - mažas + phren - protas) - įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas. (Term žr. plč. Oligofrenija.)

Oligomeras - (oligo- + meras -dalis) mažo polimerizacijos laipsnio junginys, t.y. nedidelės molekulinės masės polimeras.

Oligomerinis baltymas - baltymas, susidedantis iš dviejų ar daugiau subvienetų, nesujungtų kovalentiniais ryšiais.

Onkologija (gr. onkos - navikas + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti navikus. Teorinė onkologija tiria navikų atsiradimo priežastis, vystymąsi ir paplitimą; praktinė onkologija apima navikų diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Kaip savarankiška med. šaka ji pradėjo plėtotis, kai Vokietijos mokslininkas Rudolfas Virchovas (Virchow) ištyrė navikų morfologinę struktūrą.