psichologija – mokslas tiriantis psichiką ir jos reiškinius.

Tai yra mokslas apie žmogaus (žmonių grupės) psichinės veiklos dėsningumus, psichikos reiškinius ir procesus, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus; būdo, mąstymo, elgsenos ypatybės. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas ir koreliacinis tyrimas. Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu, testai. Pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologinis objektas, skiriamos psichologijos šakos. Kartais ∆ šakos skirstomos pagal tyrimo uždavinius, metodus, rezultatų pritaikymo sritis.

Bendroji psichologija tiria bendriausias suaugusio sveiko žmogaus psichikos apraiškas ir jų dėsningumus, apibendrina kitų ∆ šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, ∆ sąvokas.

Amžiaus tarpsnių psichologija tiria  psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio žmogaus ∆ ir gerontopsichologiją.

Su fiziologija, medicina susijusios psichofiziologija (tiria psichinių procesų fiziologinius koreliatus). Neuropsichologija – tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir lokalizaciją smegenyse. Medicininė psichologija – tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai, ligonio psichiką. Patopsichologija – tiria psichinės veiklos, psichinio vystymosi sutrikimus.

Specialioji ∆ tiria įvairių organizmo anomalijų (aklumo, kurtumo) įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą. Ši šaka skirstoma į tiflopsichologiją (aklųjų ∆), surdopsichologiją (kurčiųjų ∆), oligofrenopsichologiją (protiškai atsilikusių ∆).

Su sociologija susijusi socialinė ∆ (tiria žmonių grupėms būdingus psichinius reiškinius). Su pedagogika – pedagoginė ∆ (tiria mokymo, auklėjimo psichologinius dėsningumus). Gausėja taikomosios ∆ šakų: sporto ∆, propagandos ∆, teisės ∆, kūrybos ∆, mokslo ∆ ir pan.