Biologija (gr. bios – gyvybė + logos – mokslas) – mokslas apie gyvybę, kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos dėsnius.

Biologija tiria gyvybės kilmę, raidą ir įvairovę Žemėje, bendriausius jos reiškinius ir specifinius dėsnius, organizmų (mikroorganizmų, augalų, gyvūnų ir žmogaus) sandarą ir funkcijas, tarpusavio ryšius ir ryšius su negyvąja gamta.

Kalbant paprasčiau, biologija yra mokslas, nagrinėjantis visus gyvus padarus, arba organizmus. Visi organizmai, nuo mažiausių iki didžiausių, turi bendrų požymių, kuriuos tiria ir nagrinėja biologija. Tokie požymiai yra: maitinimasis, vidinis kvėpavimas, medžiagų apykaita, medžiagų šalinimas, augimas, judėjimas, dirglumas arba reagavimas į aplinkos poveikius ir pokyčius, dauginimasis.

Biologijos mokslai.

Biologijos mokslų sistema yra labai įvairiapusiška. Biologijos mokslai gali būti skirstomi pagal tyrimo objektus, tikslus, metodus, gyvybės reiškimosi formas, lygmenis. Dėl to bet kuris biologijos skirstymas yra sąlyginis.

Gyvūnus tiria zoologija, augalus – botanika, mikroorganizmus – mikrobiologija, organizmų sandarą – anatomija, funkcijas – fiziologija. Svarbiausius gyvybės reiškinius ir procesus be specialaus ryšio su viena ar kita organizmų grupe tiria bendroji biologija. Ji apibendrina visų biologijos mokslų tyrimų rezultatus ir matematiškai formuluoja biologinius dėsnius. Specialioji biologija tiria tam tikras organizmų grupes (pvz., žmones – fizinė antropologija, žuvis – ichtiologija, kirmėles – helmintologija, vabzdžius – entomologija, voragyvius – arachnologija, moliuskus – malakologija, roplius ir varliagyvius – herpetologija, paukščius – ornitologija, žinduolius – teriologija, dumblius – algologija, pirmuonis – protozoologija, grybus – mikologija ). Pagal specifinę aplinką (hidrobiologija – vandenų gyvybė, jūrų biologija – jūrų gyvybė, pedobiologija – dirvožemio gyvybė, astrobiologija arba ksenobiologija – nežemiška gyvybė.

Gyvybės apraiškas molekuliniame ir subląsteliniame lygmenyje tiria molekulinė biologija, organizmų ląsteles ir audinius – citologija ir histologija, organizmą kaip visumą (sandarą, funkcijas, individualaus vystymosi dėsnius) – anatomija, fiziologija, embriologija (plačiąja prasme – vystymosi biologija): rūšių populiacijas, jų sąveiką su aplinka, autoreguliaciją – populiacijų ir rūšių biologija, biogeocenozių ryšių, pastovumo ir reguliavimo mechanizmus, medžiagų ir energijos apykaitą, visą biogeosferą – biogeocenologija.

Organizmų ryšį su aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką tiria ekologija, kintamumo ir paveldimumo dėsnius – genetika, gyvūnų elgesį – etologija, istorinius vystymosi dėsnius – evoliucijos mokslas, Žemėje gyvenusius organizmus – paleontologija. Biomechanika – mechaninius reiškinius organizmuose, vystymosi biologija – ontogenezė. Chemijos, fizikos, matematikos metodų taikymas biologijoje padėjo atsirasti biochemijai, biofizikai, biometrijai.

Šiuolaikinės medicinos laimėjimai priklauso nuo biologijos lygio. Mikrobiologija, parazitologija (virusologija – virusai, bakteriologija – bakterijos) turi praktinės reikšmės infekcinėms ir parazitų sukeliamoms ligoms gydyti. Ligų gydymas antibiotikais ir vaistiniais augalais, imuniteto, audinių nesuderinamumo mechanizmo išaiškinimas susijęs su bendrosiomis biologijos problemomis. Imunologija – imunitetas, morfologija – organizmų sandara, toksikologija – nuodai ir nuodų veikimas. Biologijos duomenimis naudojasi selekcija (žemės ūkis), veterinarija, agronomija, bionika, kosminė biologija, mikrobiologijos ir maisto pramonė.