Pagal lipidų cheminės sudėties, bei fizikinių ir cheminių jų savybių skirstymą, ši pirmoji paprastųjų lipidų kategorija priklauso lipidų grupei, kuriuos hidrolizuojant išsiskiria riebalų rūgštys. Paprastiesiems lipidams priklauso acilgliceroliai ir vaškai.

• Acilgliceroliai.

Acilgliceroliai – glicerolio ir riebalų rūgščių esteriai. Acilgliceroliai dar vadinami trigliceridais, triacilgliceroliais arba neutraliaisiais riebalais. Tai yra tie lipidai, kurie gali būti vadinami tiesiog riebalais. Riebalai yra viena iš gausiausių lipidų grupių, tai nepolinės, hidrofobinės, vandenyje netirpios medžiagos. Riebalų glicerolis gali būti surištas su viena, dviem arba trimis riebalų rūgštimis, tokiu būdu susidaro mono-, di- arba triacilgliceroliai. Mono- ir diacilgliceroliai susidaro tarpiniuose triacilglicerolių skaidymo ir sintezės etapuose. Žmogaus organizmo pagrindinę lipidų masę sudaro triacilgliceroliai – riebalai. Žmogaus, kurio kūno masė yra 70 kg, normoje yra apie 10 kg riebalų. Jie saugomi riebalinėse ląstelėse – adipocituose ir yra naudojami kaip energijos šaltinis badavimo metu. Daugelyje augalų riebalai yra saugomi jų sėklose kaip aliejai.

Triacilglicerolių sudėtyje esančios riebalų rūgštys gali būti vienodos arba skirtingos. Gamtinio riebalo molekulėje yra įvairios riebalinės rūgštys, dažniausiai aptinkami lipidų mišiniai su skirtingo ilgio ir sotumo riebalų rūgštinis. Paprastai kaip taisyklė, 1 ir 3 padėtyje yra labiau sočiosios riebalinės rūgštys, o antroje padėtyje – polieninė rūgštis. Triacilglicerolio pavadinime, pradedant nuo glicerolio pirmojo anglies atomo, yra išvardijami riebalinių rūgščių radikalų pavadinimai, pvz., palmitoilglicerolis arba 1,2-distearoil-3-palmitoilglicerolis. O tų triacilglicerolių, kurių molekulėse yra vienodos riebalų rūgštys, pavadinimai sudaromi pagal riebalinių rūgščių pavadinimus, pvz., tristeroilglicerolis arba tiesiog tristerinas.

Riebalai, kuriuose pagrinde yra sočiosios rūgštys, yra kieti (jautienos, avienos riebalai), o turintys didelį kiekį nesočiųjų rūgščių – skysti. Skysti riebalai arba aliejai papratai yra augalinės kilmės. Triacilglicerolių lydymosi temperatūra priklauso nuo nesočiųjų riebalų rūgščių kiekio. Kaip matome, dėl augaluose vyraujančių nesočiųjų riebalų rūgščių, kambario temperatūroje jie būna skysti.
Iš gyvulinių maistinių riebalų labiausiai sotūs yra avienos riebalai, kurie praktiškai neturi nepakeičiamųjų rūgščių. Labiausiai vertingi maistiniai riebalai yra žuvies riebalai ir augaliniai aliejai, kuriuose yra nepakeičiamosios riebalinės rūgštys. Žuvies organizme polieninės riebalų rūgštys ω-3 ir ω-6 taipogi nėra sintetinamos, žuvys jas gauna su maistu (vandens augalai, planktonas).

Kalbant apie riebalus kaip apie ypač veiksmingą energijos saugojimo formą, tai reiktų paminėti, kad ši energijos kaupimo galimybė yra daug efektingesnė nei angliavandenių ar baltymų. Jei, pavyzdžiui, lyginant su glikogenu, tai tos pačios masės riebalų atsargos yra kelis kartus veiksmingesnis energijos šaltinis. Badavimo metu skaidant riebalus energijos gavyba gali trukti iki 2-3 mėnesių, o glikogeno atsargos yra išeikvojamos jau po vienos paros.

• Vaškai.

Vaškai – aukštesniųjų alkoholių ir ilgagrandžių riebalų rūgščių esteriai, t. y. esteriai, kurie sudaryti iš ilgųjų anglies atomų grandinių (C₁₆ – C₃₀) alkoholių ir riebalų rūgščių (C₁₄ – C₃₆).

Vaškus išskiria tiek augalai tiek gyvūnai. Jų viena iš pagrindinių funkcijų yra sudaryti apsaugančią dangą. Pavyzdžiui, dėl savo struktūrinių ypatumų vaškai yra visiškai netirpūs vandenyje, todėl gali suformuoti vandenį atstumiančią apsauginę dangą. Paukščių plunksnose ir gyvūnų kailyje esantis vaškinis sluoksnis apsaugo juos nuo drėgmės ir sušlapimo. Augalų lapus ir vaisius taipogi saugo vaško dangalas – nuo išdžiovimo, vandens netekimo, infekcijų . Palmitino rūgšties miricilo esteris (miricililpalmitatas) yra bičių vaško sudedamoji dalis. Vaškai pakankamai plačiai yra naudojami pramonėje – kosmetikos priemonėse (kremuose, tepaluose, lūpų dažuose), farmacijoje ir kitur.