Amimija (gr. a...- neigimo priešdėlis + mimos - mėgdžiojimas) - veido raumenų išraiškingumo nebuvimas arba susilpnėjimas, t. y. mimikos nebuvimas, paprastai dėl veido nervų paralyžiaus, parkinsonizmo. (Term. žr. plč. Amimija.)

Aminoacidemija - aminorūgščių pagausėjimas kraujyje virš normos ribos. (Term. žr. plč. Aminoacidemija.)

Amorfinės medžiagos - kietieji kūnai (pvz., vaškas, gintaras, stiklas, plastikas, derva), kurie neturi kristalinės struktūros. Jų dalelės išsidėsčiusios netvarkingai ir nesudaro periodiškai pasikartojančios struktūros. Šildomos amorfinės medžiagos minkštėja, kol virsta skystomis (neturi apibrėžtos lydymosi temperatūros). Dažnai amorfinės medžiagos laikomos didelio klampumo skysčiais, kurių klampumas šylant mažėja. Amorfinės medžiagos pasižymi izotropija. (Tp.žr. Kietasis kūnas)

Amorfinis - 1) beformis, neturintis aiškios, apibrėžtos formos; 2) chem. kietosios medžiagos, neturinčios taisyklingos struktūros, neturinčios kristalinės sandaros, nekristalinės; 3) lingv., neturintis, neparodantis gramatinių formų (linksnio, skaičiaus, asmens, laiko), pvz., amorfinės kalbos (dabar vadinamos izoliacinėmis kalbomis).

Anabolizmas (gr. anabole - pakilimas; atitikmuo - asimiliacija) - iš aplinkos paimtų maisto medžiagų įsisavinimas organizmui augti, vystytis, atsinaujinti. Tai yra metabolinių sintezės reakcijų visuma, medžiagų apykaitos dalis, kai iš aminorūgščių, cukrų, riebiųjų rūgščių, azotinių bazių molekulių sintetinami sudėtingi stambiamolekuliniai ląstelių komponentai (baltymai, polisacharidai, lipidai, nukleino rūgštys).   (Term. žr. plč. Anabolizmas.)

Anatoksinai (gr. ana - panašiai kaip + toxikon - nuodai; sinonimas - toksoidai) - imunogeninės ir antigeninės medžiagos, gaunamos iš kai kurių biologinės kilmės nuodų (pvz., bakterijų, egzotoksinų, kuriuos išskiria gyvi mikroorganizmai), panaikinus arba labai susilpninus jų kenksmingumą. Vartojami skiepyti nuo stabligės, difterijos, ir kitų ligų, antitoksiniams serumams gauti.

Anemija (gr. an- - neiginio priešdėlis + haima - kraujas; atitikmuo: mažakraujystė) - patologinė organizmo būklė, kai jame sumažėja hemoglobino ir eritrocitų kiekis. Anemijos atsiradimą gali įtakoti įvairūs faktoriai, kuriuos kai kada net sunku nustatyti, o dažniausiai pasireiškiantys anemijos simptomai yra tokie kaip  silpnumas, nuovargis, kartais dusulys (net lengvo fizinio krūvio metu), taipogi blyškumas, didėja širdies susitraukimų dažnis. Kai kada anemijos simptomai (pvz., neuropatiniai, prasidedančios ligos ir kt.) gali signalizuoti į kai kurių medžiagų stygių (pvz., vitamino B12, geležies). Dažniausiai simptomai kyla dėl sumažėjusio hemoglobino kiekio kraujyje ir audinių hipoksijos bei dėl organizmo kompensacinių reakcijų į šiuos pakitimus. Esant neišreikštai anemijai, simptomų nebūna, jie atsiranda tik progresuojant ligai. Anemija diagnozuojama pagal kraujo mėginių tyrimą, tai padeda tiksliau nustatyti anemijos priežastį. Be kraujo tyrimų taipogi atliekami ir kitokie tyrimai norint nustatyti anemijos rūšį ir pan. Anemijos rūšių yra daug ir įvairių. (Term. žr. plč. Anemija.)

Anestetikai (gr. anaisthetos - nejautrus) - skausmo jutimą slopinantys (anesteziją sukeliantys) vaistai. (Term. žr. plč. Anestetikai.)

Anestezija (gr. anaisthetos - nejautrus) - med., nejautra, dalinis arba visiškas jautrumo netekimas; jautrumo nuslopinimas vaistais. (Term. žr. plč. Anestezija.)

Anesteziologija (gr. anaisthesia - nejautra + logos - mokslas), medicinos šaka, tirianti ligonio rengimą operacijai ir anestezijai, anestezijos sukėlimą, gyvybinių organizmo funkcijų reguliavimą per operaciją ir po jos. Šiuolaikinės anesteziologija tikslas - tai ne tik sukelti anesteziją (nejautrą) operacijos metu, bet ir palaikyti ligonio gyvybę - prieš operaciją, per ją ir po jos reguliuoti kraujotaką, kvėpavimą, medžiagų apykaitą ir kitas organizmo funkcijas. Anesteziologija nagrinėja bendrosios ir vietinės anestezijos vystymosi mechanizmą, anestetikų poveikį centrinei ir periferinei nervų sistemai, kraujotakos, kvėpavimo ir kitų organų sistemų kintančią veiklą per operaciją su anestezija, anestezijos ypatybes per įvairias operacijas (pvz., akių, vaikų). Susijusi su reanimatologija. Anesteziologijos, kaip savarankiškos medicinos šakos, raida prasidėjo nuo XIX a. vid.