Naftochinonai - dažniausiai bendrinis terminas apibūdinantis visus vitamino K aktyvumu pasižyminčius darinius (filochinoną, menachinoną ir menadioną). (Žr. plč. Vitaminas K.)

Nanizmas (gr. nannos - nykštukas) - nanosomija; neužaugystė; liguista būklė, kuri reiškiasi augimo sulėtėjimu. Patologinis žmogaus ūgio atsilikimas, lyginant su vidutiniu vidurkiu. Vyrams nanizmas būna tada, kai jų ūgis mažesnis kaip 130 cm, moterims - mažesnis kaip 120 cm. (Term. žr. plč. Nanizmas.)

Nanosomija (gr. nannos - nykštukas + soma, kilm. somatos - kūnas) - neužaugystė; liguista būklė, kuri reiškiasi augimo sulėtėjimu. (Term. žr. plč. ↑ Nanizmas.)

Narkozė (gr. narkosis - sustingimas) - užmarinimas, būklė, kurios metu ligonis, paveiktas tam tikrų priemonių, neturi sąmonės ir nejaučia skausmo; bendroji anestezija. (Term. žr. plč. Narkozė.)

Natris - cheminis IA grupės elementas; simbolis - Na; atomo numeris 11, atominė masė - 22,989768 a. m. v. (g/mol);  šarminis metalas, labai reaktyvus metalas; sidabriškai baltos spalvos minkštas metalas; esant kambario temperatūrai, yra minkštas, balkšvas, ore lėtai oksiduojasi.  Lydosi 98 °C temperatūroje, verda 883 °C temperatūroje, tankis 0,97 g/cm3. Organizme dažniausiai būna laisvi Na jonai - Na+. Dėl jonų hidratacijos su organinėmis molekulėmis jungiasi labai silpnai. Na+ jonai, kartu su kalio (K+) ir chloro (Cl-) jonais, yra pasiskirstę visame organizme ir yra pagrindiniai organizmo skysčių elektrolitai. Žmogaus, sveriančio 70 kg, organizme yra apie 3,7- 4,0 mmol (apie 90 g) natrio. (Tp. žr. plč. Natris.)

Navikas (sinon. - auglys, tumoras, blastoma, neoplazma, vėžys) - liguistai pakitusių, nebrandžių ir neribotai besidauginančių organizmo ląstelių darinys. Navikas atsiranda kaip patologinė ląstelių reakcija į tam tikrus žalingus išorės ir vidinius veiksnius - kancerogenines medžiagas, jonizuojančius ir ultravioletinius spindulius, onkogeninius virusus. Daugelis naviko atsiradimo priežasčių dar neaiškios, būna piktybiniai (vėžiniai, galintys plisti į kitas kūno vietas) arba nepiktybiniai (neplinta ir po pašalinimo paprastai neatsinaujina, bet jie gali tapti piktybiniais). (Term. žr. plč. Navikas.)

Nefr-(o)- - (gr. nephros - inkstas) pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su inkstais, inkstų, su inkstų ligomis.

Nefritas - 1. Mineralas, aktinolito atmaina. Iš graikų kalbos "nephros" išvertus yra "inkstas", senovėje manyta, kad šis žalias mineralas turi savybių padedant gydyti inkstų ligas. 2. Nefritas - inkstų uždegiminė liga. (Term. žr. plč. Nefritas.)

Nefritinis sindromas - simptomų kompleksas, kuris išsivysto inkstų uždegiminių susirgimų fone ir primena ūmų nefritą: formuojasi minkštųjų audinių periferiniai patinimai su tipišku išblyškusiu paburkusiu veidu; mažas šlapimo kiekis; padidėjusi proteinurija; hematurija; arterinio spaudimo padidėjimas. Eilėje atvejų, ūmaus nefritinio sindromo klinikinis vaizdas pasipildo jam būdingomis komplikacijomis: inkstų eklampsija, ūmus inkstų nepakankamumas, raumenų traukuliais, pykinimu, vėmimu, žagsėjimu. Ūmaus nefritinio sindromo atsiradimas būdingas ūmiam po streptokokiniam nefritui (ypač vaikams ir jaunuoliams), kai jau paminėti požymiai atsiranda netikėtai, praėjus trumpam laikui (nuo keleto valandų iki 7-12 dienų) po žinomo etiologinio arba provokuojančio faktoriaus (streptokokinė angina, peršalimas ir pan.) poveikio. Jis gali išsivystyti lėtinio nefrito pradžioje arba tam tikrame jo eigos etape, taipogi šis sindromas gali rodyti į tai, kad žmogus serga glomerulonefritu.

Nefrologija (gr. nephros - inkstas + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti inkstus, jų ligas ir gydymą. Svarbiausios problemos: ūminis ir lėtinis glomerulonefritas, lėtinis pielonefritas, inkstų amiloidozė, inkstų pažeidimai dėl cukrinio diabeto ir kitų ligų, vaistinė nefropatija, kai kurios įgimtos inkstų anomalijos, ūminis ir lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas ir jo sąlygojamas arterinio kraujospūdžio padidėjimas. Inkstai tiriami fizikiniais, biocheminiais, imuniniais, radioizotopiniais metodais, daroma inkstų angiografija, biopsija, urografija. Nefrologija atsirado XIX a. vid., kai Ričardas Braitas (Bright; D. Britanija) aprašė nefritą ir jo gydymą.