Inercija - 1. neveiklumas, pasyvumas, aktyvumo nebuvimas, abejingas pasidavimas kam nors; 2.fiz. visiems kūnams būdinga savybė judėti tiesiai ir tolygiai arba išlaikyti rimtį inercinių atskaitos sistemų atžvilgiu, kai jų neveikia išorinės jėgos arba tų jėgų atstojamoji lygi nuliui; 3. chem. prietaiso savybė pavėluotai parodyti registruojamąjį dydį.

Inertiškumas - 1.fiz. kūno savybė išlaikyti rimtį arba pastovų judėjimą, t.y.kūno savybė skirtingai keisti judėjimo greitį, kai juos tą patį laiką veikia konkreti jėga. Inertiškumo matas yra masė (m); masė yra skaliarinis dydis; jos vienetas SI sistemoje - kilogramas (kg). Kūnas, kuris vienodai veikiamas juda su mažesniu pagreičiu, yra inertiškesnis, jo masė didesnė; 2.chem.medžiagos neveiklumas, nereaktyvumas.

Infekcija (lot. infectio - užkrėtimas) - už(si)krėtimas ligos mikrobais; ligą sukeliančių (patogeninių) mikroorganizmų patekimas į organizmą arba kalbant paprasčiau, tai yra užkratas, kuris sukelia užkrečiamas ligas. Mikrobų patekimo į organizmą vieta vadinama infekcijos vartais, pvz., burnos arba kvėpavimo takų. Infekcijos gali įgauti įvairias formas, tokios kurios apima kažkurią tai audinių dalį ir ten vystosi uždegimas (angina, difterija ir kt.). Infekciniai užkratai dauginasi ir plinta, išskiria toksinų ir kitų gyvybės veiklos produktų, kurie paimami į kraują ir nuodija organizmą.  Bet tokios lokalios infekcijos gali peraugti į didesnes arba jau iš pat pradžių būna bendra viso organizmo infekcija, kuri pateka į organizmą ir plinta per kraują (gripas, salmoneliozė, virusinis hepatitas ir kt.). Užkrato šaltinis gali būti įvairus: kontaktas su sergančiais ligoniais, nuo ligų nešiotojų (graužikai), nehigieniškos aplinkos ir t.t. Infekcinių ligų įvairovė yra didelė, nuo tokių visiems žinomų civilizacijos siaubų kaip AIDS, maras, raupai, tuberkuliozė iki visai vos ne kasdieninių, tokių kaip sloga ir gripas. Mikroorganizmai gali nesukelti jokių matomų organizmo pakitimų. Jie gyvena, dauginasi ir iš organizmo išsiskiria įvairiais būdais. Žmogus, turintis šių mikrobų, vadinamas užkrato nešiotoju.

Infekcijos šaltinis - žmogaus arba gyvūno organizmas, kuriame gyvena bei dauginasi ligos sukėlėjai. Išsiskirdami iš tokio užkrėsto organizmo jie užkrečią sveiką žmogų. Dažniausiai infekciniu šaltiniu būna ligonis, pvz., sergantis maru, salmonelioze, niežais, tymais. Užkratą gali platinti ir sveikas žmogus, kuris yra ligos sukėlėjų nešiotojas. Jo organizme mikrobai gali gyventi palyginant trumpai (pvz., epideminio meningito, poliomielito, skarlatinos sukėlėjai) arba ilgai (pvz., vidurių šiltinės sukėlėjai).

Infekcinės ligos - užkrečiamosios ligos, ligos, kurias sukelia į organizmą įsiskverbę patogeniniai mikrobai (bakterijos, virusai, grybeliai, pirmuonys). (Term. žr. plč. Infekcinės ligos.)

Infekcinis - užkrečiamas -asis; infekcijos (užkrato) sukeltas.

Infuzija (lot. infusio - įleidimas, įtekėjimas) didelio kiekio skysčio (fiziologinio tirpalo, kraujo, gliukozės) įleidimas į organizmą. Dažniausiai skystis leidžiamas pro alkūnės arba poraktinę veną. Jis supilamas į guminį ar plastiko flakoną, kuris tvirtinamas prie specialaus stovo 50-60 cm aukštyje nuo įleidimo vietos. Flakone esantis skystis pro vamzdelį (jame dar įtaisytas tam tikras sifonas) ir jo gale esančią adatą arba kateterį patenka į veną, o iš jos į bendrąją organizmo kraujotaką. Dažniausiai skystis lašinamas lašais, rečiau teka srovele. Infuzija t. p. gali būti daroma pro poodį, arteriją, aortą, pilvo arba pleuros ertmę, tiesiąją žarną. Infuzijos procedūra gali trukti nuo keleto valandų iki keleto parų. Kai ligonio būklė labai sunki, per parą jam suleidžiama net 3-5 l skysčio. Dideli skysčio kiekiai leidžiami, kai žmogus smarkiai nukraujavęs, gausiai vemia arba viduriuoja ir dėl to sutrikusi jo organizmo druskų, rūgščių, šarmų ir skysčių pusiausvyra, gydant po smarkaus apsinuodijimo, nuo kepenų ar inkstų nepakankamumo, smegenų pabrinkimo, taip pat tada, kai dėl ligos nei maistas, nei vaistas nebegali patekti per burną.

Infuzinis tirpalas - tirpalas, leidžiamas į veną vietoje kraujo. Tirpalai į veną leidžiami kaip kraujo pakaitalai (pvz., 0,9 % NaCl tirpalas), buferiniai tirpalai acidozei arba alkalozei gydyti (natrio hidrokarbonatas), vaistai (intraveninis imunoglobulinas), parenteriniam maitinimui (pvz., gliukozė, amino rūgštys). Leidžiamas tirpalas turi būti izotoninis kraujui.

Inkubacija - 1. med. laikas tarp užsikrėtimo liga ir susirgimo, t.y. ligos periodas, kai žmogus jau yra užsikrėtęs (susirgęs) kažkokia tai liga iki tol, kol jau pasirodo pirmieji tos ligos požymiai, dažniausiai tuo periodu ligos eiga dar vystosi nepastebimai. 2. paukščių kiaušinių perinimas inkubatoriuose. 3. med. ankščiau laiko, neišnešioto kūdikio priežiūra specialiai sudarytomis sąlygomis inkubatoriuje. 4. mikroorganizmų auginimas inkubatoriuje (termostate).

Inkubacinis laikotarpis (latentinis laikotarpis) - infekcinės ligos laikotarpis nuo ligos sukėlėjų prasiskverbimo į organizmą iki pirmųjų ligos požymių atsiradimo. Per ∆ ligos sukėlėjai intensyviai dauginasi tam tikrose organizmo vietose. Vieni toje vietoje, pro kurią jie prasiskverbė į organizmą (pvz., ūminių respiracinių ligų virusai dauginasi kvėpavimo takų epitelyje), kiti - nukeliavę į galinį tikslą (pvz., hepatito B virusai, dauginasi kepenų ląstelėse). Tuo metu ligos sukėlėjai dar nesutrikdo normalios visų organų veiklos, todėl nebūna jokių ligos požymių. Įvairių infekcinių ligų ∆ skirtingas, nuo kelių valandų iki keleto dienų. Jo trukmė priklauso nuo ligos sukėlėjų savybių. ∆ trukmės išaiškinimas dažnai padeda diagnozuoti ligą, anksti pradėti ją gydyti, neleisti jai plisti. Kai kurių infekcinių ligų inkubacinis laikotarpis: gripas 1-2 d., dizenterija 1-5 d., difterija 2-10 d., skarlatina 2-12 d., kokliušas 2-14 d., vidurių šiltinė 7-21 d., tymai 9-21 d., raudonukė 15-24 d., kiaulytė 11-21 d., virusinis hepatitas A 15-40 d., virusinis hepatitas B 45-180 d., įgyto imunodeficito sindromas (AIDS) 3-48 mėn.