Kalbant apie ligą, kaip aplamai apie tokį reiškinį, dažniausiai mes vartojame dvi sąvokas – liga ir susirgimas. Jei kalbama apie ligą, tai turima omenyje, kad tai kažkas tokio galimai rimto, ilgiau trunkančio ir gal būt savo esybe sudėtingesnio, na o susirgimu paprastai laikomas arba norima laikyti, kažkokiu tai organizmo laikinu sutrikimu, kuris greičiausiai, arba turima tokios vilties, kad užtruks pakankamai neilgai, bus pakankamai lengvai pašalinamas ir greičiausiai neišsivystys į rimtą ligą. Ar tarp šių sąvokų galima dėti lygybės ženklą, o gal išties liga yra kažkas rimčiau už susirgimą?
Liga – organizmo būklė, kurios metu sutrinka jo normali veikla ir funkcionavimas. Pasireiškia organizmo normalių gyvybinių funkcijų, jo gebėjimo palaikyti savo homeostazę ir gyvenimo kokybės bei trukmės sutrikdymo pasekoje. Gyvo organizmo sistemos (-ų), tuo pačiu metu nusilpusių ir apribotų energetinių bei funkcinių galimybių fone, pasipriešinimas patogeniniams faktoriams yra apsunkintas arba negalimas.
Susirgimas – normalios gyvybinės veiklos sutrikdymas, atsirandantis kaip atsakas į patogeninių faktorių veikimą, darbingumo ir funkcionalumo, organizmo gyvybinių funkcijų ir jo gebėjimo adaptuotis prie pastoviai kintančių vidinės ir išorinės aplinkos sąlygų sutrikdymas, tuo pat metu vyksta apsaugos-kompensacinio-prisitaikymo reakcijų ir mechanizmų aktyvinimas.
Kaip matome iš sąvokų apibūdinimų, būtų galima tarp jų dėti lygybės ženklą. Bet kaip ten bebūtų, mūsų galvose liga vis tiek atrodys rimčiau nei susirgimas, tad liga ligai nelygi, o susirgimas tai liga, kuri tikėtinai mažiau pavojinga.
Per medicinos istoriją bendras supratimas apie ligą vis keitėsi. Buvo bandoma iškelti vis kitokių ligos atsiradimo priežasčių, kartais, nuo visai realiai esamų priežasčių nuklysdavo iki net mistinių, pvz., kai kurie teigdavo, kad ligas sukelia nematomos mistinės būtybės. Po ilgų tyrinėjimų, klystkelių ir atradimų, šiai dienai galima teigti, kad pagrindiniai ligų atsiradimo faktoriai yra žalingi veiksniai sveikatai.
Žalingi veiksniai būna išoriniai (traumos, radiacija, nepalankus klimatas, alkoholis, nikotinas ir kitos cheminės medžiagos, virusai, bakterijos, pirmuonys, kirmėlės, netinkama mityba, nervinis sukrėtimas) ir vidiniai (paveldimi sandaros ir veiklos defektai, trikdantys gyvybinę veiklą ir organizmo reakciją į įprastinius aplinkos poveikius).
Ligas galima skirstyti: pagal atsiradimą – į paveldimas ir įgytas, pagal trukmę – ūmines ir lėtines, pagal gydymą – chirurgines, terapines ir t. t. Apie visą tai kiek žemiau. Tačiau tinkamiausia jas skirstyti pagal ligos priežastį.
Ligų priežastys yra įvairios, jas galima padalinti į grupes: mechaninės, fizinės, cheminės, biologinės, psichogeninės. Bet kuris iš šių veiksnių, jeigu jis yra neadekvatus (t. y. nepaprastas, neįprastas) organizmui, sukelia ligos būseną. Neadekvatumas gali būti kiekybinis – dirgiklių kiekis organizmui yra perteklinis. Kokybinis – organizmą veikia veiksnys, kuriam organizme nesusidarė apsaugantys ir prisitaikantys mechanizmai. Laiko – dirgiklis veikia ilgai arba tokiais laiko tarpais ir tempais, kurie nėra įprasti organizmui. Priklausomas nuo organizmo individualių savybių – individualus organizmo padidintas jautrumas.
Ligas apibūdinantys pagrindiniai bruožai:
1. Ligos išsivystymo raidoje pagrindinį vaidmenį vaidina išorinė aplinka, o žmogui pirmoje vietoje yra socialinė aplinka. Organizmo vidaus savybių pakitimai, kurie yra sukelti aplinkos faktorių ir yra stipriai užtvirtinti (tame tarpe ir paveldimais mechanizmais), ateityje gali turėti pagrindinį vaidmenį ligos atsiradime.
2. Ligos išsivystyme didelį vaidmenį, be etiologinio faktoriaus (t. y. ligos priežasties) ir išorinių sąlygų, turi organizmo apsaugos ir prisitaikymo mechanizmai. Ligos išsivystymas didžia dalimi priklauso nuo šių mechanizmų tobulumo, apimties ir jų įtraukimo į patologinį procesą. Žmogaus ligos išsivystymui ir eigai didelią įtaką daro psichogeninis faktorius.
3. Liga – bendrai viso organizmo kančia. Nėra visiškai izoliuotų ligos organų ir audinių, t. y. ligos vietų. Nors dažnai taip tik atrodo, kad negaluoja ar skauda tam tikra kūno viena vieta, bet esant bet kokiai ligai, mažiau ar daugiau yra įtraukiamas visas organizmas, dėl ko nėra atmetamas pagrindinio pažeidimo buvimas tame ar kitame organe arba organizmo dalyje.
Ligos periodai:
1. Paslėptas arba latentinis (infekcinėms ligoms – inkubacinis) – laikas nuo organizmo dirginimo pradžios iki atsako pradžios, t. y. periodas tarp ligą sukeliančio agento poveikio pradžios ir pirmųjų ligos simptomų pasireiškimo. Jis gali tęstis nuo kelių sekundžių (pvz., apsinuodijus stipriais nuodais) iki dešimčių metų (pvz., raupsai).
2. Prodrominis periodas – pirmųjų ligos požymių pasireiškimo periodas, kurie gali turėti neapibrėžtą, nespecifinį pobūdį (temperatūros pakilimas, bendras negalavimas) arba eilėje atvejų yra tipiški požymiai tam tikrai ligai (pvz., Filatovo – Kopliko dėmės pasireiškia pradedant sirgti tymais).
3. Visiškas ligos išsivystymo periodas, kurio trukmė svyruoja nuo kelių parų iki dešimčių metų (tuberkuliozė, sifilis ir kt.).
4. Ligos pasibaigimo periodas (pasveikimas, rekonvalescencija) gali vykti greitai, kritiškai arba palaipsniui. Priklausomai nuo eigos trukmės, augimo greitumo bei pasireiškimų išnykimo ligos gali būti skirstomos į ūmias ir chronines.
Ūminės – prasideda staigiai, greitai atsiranda ligos simptomų, trunka 2-3 savaites; lėtinės (chroninės) – prasideda pamažu, būna pagerėjimų ir paūmėjimų, trunka virš 6 savaičių.
Prie pagrindinių ligos pasireiškimų atsiradus papildomiems pakitimams, kurie nėra susiję su tiesiogine ligos priežastimi, bet išsivystę jos eigoje, vadinama komplikacijomis. Jos arba ji gali atsirasti ligos įkarštyje ar pranykus jos pagrindiniams pasireiškimams. Komplikacijos apsunkina ligą, o kartais tampa nepalankios pasekmės priežastimi.
Ligos eigoje gali būti: visiškas pasveikimas, pasveikimas su liekamais reiškiniais, organų pasikeitimai, naujų susirgimo formų atsiradimas (ilgalaikių pasekmių pavidalu) ir mirtis. Mirtis, kaip ligos pasibaigimas, gali ištikti netikėtai, po trumpos agonijos arba palaipsniui, per daugiau arba mažiau trunkančią agonišką būseną. Atvejuose, kai organizmo reaktyvumas nepakankamas, liga gali pereiti į lėtinę formą.
Ligų įvairovė.
Kaip jau buvo minėta, ligas galima skirstyti pagal įvairius rodiklius.
Pagal ligos eigą: ūmios, chroninės.
Pagal lygį, kuriame organizme, esant ligai, pasireiškia specifiniai patologiniai pakitimai: molekulinis, chromosominis, ląstelinis, audinių, organų, viso organizmo liga.
Pagal etiologiją: sukeltos mechaninių, fiziniu, biologiniu, psichiniu, genetiniu ar kitokiu faktoriumi.
Pagal gydymo pobūdį: chirurginis, terapinis ir kt.
Taipogi gali būti skirstomos pagal tai, kas serga: vyriškos ir moteriškos, suaugusių ir vaikų, jaunų ir senų. Labiausiai paplitęs ligų klasifikavimo būdas yra pagal ligų giminingus požymius (nozologija). Bet kaip ten bebūtų, nei vienas skirstymas visiškai nebus tikslus, kadangi, pvz., pneumonija gali būti priskirta kvėpavimo organų ligoms, infekcinėms ligoms ir alerginėms būsenoms.
Vidaus organų ligos (terapija) – medicinos sritis, kuri užsiima vidaus organų etiologija, patogeneze ir vidaus organų ligų klinikinių pasireiškimų problemomis, jų diagnostika, gydymu (be chirurginio ir radiacinio poveikio), profilaktika ir reabilitacija. Šiai terapijos sričiai priskiriama kvėpavimo sistema (pulmonologija), širdies kraujagyslių sistema (kardiologija), virškinamojo trakto sistema (gastroenterologija), šlapinimosi organų sistema (nefrologija), jungiamasis audinys (reumatologija) ir kt. Gydytojai, kurie gydo vidaus ligas nechirurginiu gydymu, vadinami terapeutais.
Chirurginės ligos (chirurgija) – šių ligų gydymo pagrindiniu metodu yra operacija.
Piktybinės ligos (onkologija) – šių ligų eigoje vyrauja nekontroliuojamas vienos iš ląstelių (paprastai jos vadinamos piktybinėmis arba navikinėmis) rūšių dauginimosi procesas.
paveldimos ligos – ligos, kurių atsiradimas ir išsivystymas yra surištas su ląstelių genetiniais defektais, jie perduodami paveldimai per gametas. Paveldimos ligos yra nulemtos genetinės informacijos saugojimo, perdavimo ir realizavimo procesų sutrikimu. Nuo paveldimų ligų reiktų atskirti įgimtas ligas, kurios atsiranda gimstant. Pvz., prieš gimdymą moteris sirgo kokia infekcine liga arba vaisius buvo paveiktas kokio kito faktoriaus, kuris lėmė, kad kūdikis jau gimė su tam tikra liga, kurios greičiausiai nebūtų, jei, pvz., mama būtų buvusi sveika viso nėštumo metu ar kt.
Ligos organų, kurie yra susiję su nėštumu ir gimdymu (ginekologija).
Odos ligos – ligos, kurių pagrindinis klinikinis pasireiškimas yra odos pažeidimai (dermatologija).
akių ligos – organiniai ir funkciniai žmogaus akies pažeidimai (oftalmologija).
infekcinės ligos – grupė ligų, kurios atsiranda patekus į organizmą patogeniniams (sukeliantiems ligą) mikroorganizmams. Infekcinių arba užkrečiamųjų ligų patogeninis mikrobas, sukeldamas ligą, turi turėtu tam tikrą virulentiškumo laipsnį, t.y. turėti gebėjimą įveikti organizmo pasipriešinimą ir turėti užtenkamą toksišką poveikį. Vienoki patogenai sukelia organizmo apnuodijimą išskirdami egzotoksinus (stabligė, difterija), kiti – endotoksinus (cholera, vidurių šiltinė). Infekcinės ligos pasireiškia per taip vadinamą inkubacinį periodą, t.y periodas nuo užsikrėtimo momento iki pirmųjų požymių. Šio laikotarpio tęstinumas priklauso nuo užsikrėtimo pobūdžio ir užkrato rūšies, gali tęstis nuo kelių valandų iki kelių metų (periodas iki kelių metų būna retai). Vienokie ar kitokie ligų sukėlėjai turi savo patekimo kelius į organizmą, pvz., vieni gali patekti tik per burną (choleros užkratas), bet negali prasiskverbti per odą.
venerinės ligos – ligos, kurios perduodamos pagrinde lytiniu būdu.
Centrinės ir periferinės nervų sistemos ligos (neurologija).
Ligos, kurių pagrindinis klinikinis fenomenas yra objektyvios realybės suvokimo sutrikimas (psichiatrija).
Ausų, nosies ir gerklės ligos (otorinolaringologija ).
Vaikų ligos (pediatrija) – ligų tyrimas vaikiškame amžiuje.
Netinkamos mitybos ligos (dietalogija) – ligos, dėl mitybos nepakankamumo arba pertekliaus.
Interkurentinės ligos – ligos, kurios atsiranda jau esamos ligos fone, pagal kilmę jos nėra susijusios su ja, bet apsunkina jos eigą.
Sveikata.
Ligoms priešingu veiksniu arba jos antonimu būtų galimą įvardyti sveikatą. Sveikata – gera žmogaus fizinė, psichinė ir socialinė savijauta. Labiausiai ji priklauso nuo paties žmogaus gyvenimo principų. Sveika gyvensena arba profilaktika – tai tam tikrų reikalavimų laikymasis norint saugoti ir stiprinti sveikatą. Svarbiausi reikalavimai: higiena, tinkama mityba ir poilsis, judėjimas (sportas, fizinis darbas), grūdinimasis, žalingų įpročių atsisakymas ir pan.
Sveikatos profilaktika turi būti vystoma ne tik asmeniniame lygyje, bet ir visuomeniniame ir valstybiniame lygyje. Prie žalingų įpročių, kurie trukdo žmogui vystytis, kenkia sveikatai ir jo darbingumui galima priskirti: rūkymas, alkoholis, narkotinių ir kitų medžiagų, veikiančių nervų sistemą, vartojimas, nesubalansuota ir perteklinė mityba ir kt.
Žinoma, visų ligų išvengti nėra įmanoma, tad jei jau taip nutiko, tai belieka tik terapija arba tiesiog gydymas. Šio proceso tikslas yra vienokios ar kitokios ligos simptomų ar pasireiškimų, patologinės būsenos arba sutrikimo palengvinimas, sumažinimas arba pašalinimas, gyvybinių procesų normalizavimas ir pasveikimas, sveikatos atstatymas.
Terapijos būdų taipogi yra įvairių. Jos panaudojimas gali būti nukreiptas tiesiog į susirgimo priežasties panaikinimą (pvz., antibakterinė terapija – naikina infekcinius susirgimus);
terapija nukreipta į ligos išsivystymo mechanizmus (pvz., pakeičiamoji terapija – medicina kol kas dar negali atstatyti kasos sutrikimą gaminti hormoną insuliną, todėl sergant cukriniu diabetu žmogus gali pakankamai kokybiškai gyventi vartojant insulino injekcijas);
simptominis gydymas (pvz., temperatūros mažinimas vaistais) ir kt.