Acidozė – rūgščių padidėjimas organizmo audiniuose ir kraujyje, organizmo vidinės terpės parūgštėjimas. 

Acidozė yra būsena, kurios metu organizmo audiniuose ir kraujyje (skysčiuose), palyginus su norma, padidėja rūgščių kiekis. Sutrikimas gali atsirasti kaip pasekmė, sutrikus mechanizmų, kurie reguliuoja rūgštinės-šarminės kraujo pusiausvyros palaikymą, funkcionavimui. Pavyzdžiui, badaujant arba sergant cukriniu diabetu, esant inkstų nepakankamumui kraujyje gali stipriai pagausėti ketoninių junginių, kurie mažina kraujo pH ir taip sukeliama acidozė.

Žmonės sergantys cukriniu diabetu dažnai kenčia nuo acidozės pasireiškiančių simptomų. Jos metu, pvz., natris, kalis ir ketoniniai junginiai yra šalinami kartu su šlapimu. Žmogaus kraujo pH yra 7,35-7,45, todėl jo reakcija silpnai šarminė. Nors iš žarnyno ir audinių į jį patenka rūgščių ir šarminių medžiagų apykaitos produktų, pH išlieka gana pastovus ir nesvyruoja daugiau kaip 0,05-0,1.

Jei organizme susikaupia rūgščių medžiagų atsiranda acidozė, jei šarminių – alkalozė. Jei kraujo pH sumažėja, prasideda acidemija (pH<7,34), jei padidėja – alkalemija (pH>7,44). Šį procesą reguliuoja sudėtinga kraujo buferinė sistema.

Fiziologinėmis sąlygomis organizmo audiniuose, taip pat kaip ir kraujyje, yra griežtas santykis tarp rūgštinių ir šarminių jonų. Jos dėka audinių vandenilio jonų (pH) koncentracija yra tas dydis, kuris kiekvienam audiniui yra pastovus. Pvz., kepenų -7,2, blužnies – 7,2, skydliaukės – 7,4, antinksčių – 7,1, raumenų – 6,1, dešinės širdies pusės – 6,7, kairios širdies pusės – 6,1, inkstų – 7,0.

Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, dauguma organų turi silpnai šarminę reakcija, išskyrus raumeninis audinys, kuris fiziologinėmis sąlygomis turi rūgštinę reakciją. Taip yra todėl, kadangi audinių buferinė sistema, t. y. sistema, kuri užkerta reakcijos pakitimą, yra dydis nedidelis, ypač jei lyginant su kraujo buferine sistema. Todėl audinių pH poslinkis, esant įvairioms patologinėms sąlygoms, ištinka ganėtinai lengvai ir kai kada pasiekia pakankamai didelį dydį.

Palygintinai nedidelio kiekio rūgšties, kuri kraujo pH neturi jokio poveikio, pakanka tam, kad audinių pH reikšmė nukristų žemiau 6,8. T. y., kad atsirastų tikra acidozė audiniuose – būklė, kuri beveik niekada nėra pastebima kraujyje. Tokios acidozės pavyzdžiu, atsiradusios dėl padidėjusio kiekio rūgščių normaliai esančių audiniuose pasekoje, yra raumeninio audinio acidozė. Ji atsiranda po stipraus raumenų darbo, susikaupus raumenyse dideliam kiekiui pieno rūgšties (kuri beje yra angliavandenių apykaitos raumenyse normalus produktas).

Tokia trumpalaikė audinių acidozės forma ypač dažnai atsiranda netreniruotiems žmonėms. Kai stipraus raumenų darbo metu padidėja pieno rūgšties gamyba ir vyksta nepakankamas jos oksidavimas, dėl sąlyginio deguonies deficito.

Ilgalaikė, taip pavadinkime laktato-acidozė, pastebima esant sunkiems kepenų pažeidimams (cirozė, toksinė distrofija), širdies veiklos dekompensacijai, taipogi sumažėjus deguonies patekimui į organizmą dėl išorinio kvėpavimo nepakankamumo ir esant kitokioms deguoninio trūkumo formoms.

Organizme pasireiškia keletas acidozės formų (pvz., metabolinė arba respiracinė), o klinikiniai pasireiškimai, esant visokioms jos formoms, dažniausiai yra sisteminiai funkcionalūs sutrikimai, pvz., centrinės nervų sistemos sutrikdymas, kvėpavimo sutrikimai, širdies ir kraujagyslių sistemos ir šlapinimosi sutrikdymas.

Ligoniams atsiranda aktyvumo stoka, sąmonės sutrikimai, mieguistumas, apatija, raumenų tonuso sumažėjimas, pykinimas, galimi traukuliai ir kt. Nukritus kraujo pH iki 6,8 iškyla stipri grėsmė žmogaus gyvybei, t. y. tokia būklė nėra suderinama su gyvybe.