Jau minėta glikolizė yra gliukozės skaidymas (skaidymo reakcijos) ir taip gaunama energija. Glikogenolizė yra rezervinių gliukozės atsargų glikogeno skaidymas iki gliukozės su tolimesniu energijos gavimu. Tam, kad rezervas (glikogenas) aplamai kur nors būtų, jį reikia „padaryti” – glikogeno sintezė iš gliukozės vadinama glikogenogenezė. O gliukoneogenezė yra gliukozės sintezė iš kitokių medžiagų, ne angliavandenių. Kadangi glikolizę ir glikogenolizę jau kiek aptarėme, tai reiktų kiek pakalbėti apie likusius du ir aptarti jų reikšmę.

Glikogeno sintezė vyksta maisto virškinimo metu, maždaug 1-2 val. po angliavandenių maisto suvalgymo. Reiktų pažymėti, kad glikogeno sintezė iš gliukozės, kaip ir bet koks anabolinis procesas, reikalauja energijos eikvojimo. Pavalgius, gliukozė yra absorbuojama žarnyne ir krauju patenka į audinius. Gyvūnų organizme glikogenas sintetinamas beveik visuose audiniuose, tačiau aktyviausiai šis procesas vyksta kepenų ir griaučių raumenų ląstelėse. Kaip minėta, glikogeno struktūra yra išsišakojusi, tokiu būdu, glikogeno sintezės metu atsišakojimų ar atšakų skaičius gali keliskart padidėti. Grandžių galai tarnauja kaip molekulės augimo taškai – esant sintezės procesams, bei pradžia – esant skilimo procesams. Glikogeno skaidymas ir jo sintezė vyksta kaip atsakas į gliukozės poreikį organizme. Kepenų glikogenas yra skaidomas intervaluose tarp maisto vartojimo, be viso to, šis procesas kepenyse ir raumenyse greitėja fizinio darbo metu.

Apibendrinant glikogeno sintezės ir skaidymo reikšmę organizmui galima pridurti:

•glikogeno sintezė ir skilimas vyksta skirtingais metabolizmo keliais;

•kepenys gliukozę kaupia glikogeno pavidalu ne kiek savo reikmėms, bet kiek pastovios gliukozės koncentracijos kraujyje palaikymui, ir, be viso ko, taip aprūpina gliukoze kitus audinius; kepenyse esantis tam tikras fermentas (gliukozės 6-fosfatazė) ir lemia šią pagrindinę kepenų funkciją glikogeno apykaitoje;

•raumenų glikogeno pagrindinė funkcija yra išlaisvinti gliukozės 6-fosfatą ir jos vartojimas pačiuose raumenyse oksidacijos metu kaip energijos šaltinį;

•glikogeno sintezė yra energiją naudojantis procesas;

•glikogeno skilimas iki gliukozės 6-fosfato nereikalauja energijos;

•gliukozė yra vienintelė žmogaus organizmo medžiaga, kuriai skylant bedeguoninėmis sąlygomis susidaro energija (ATP);

•glikolizė ir glikogenolizė yra glaudžiai susijusios, o tai ypač svarbu susitraukinėjančiuose raumenyse, kai glikogenas yra vienintelis gliukozės šaltinis.

Biologinė glikolizės ir glikogenolizės reikšmė yra didelė. Anaerobinėmis sąlygomis šie procesai gali gaminti ATP, reikalingą ne tik atskirų ląstelių, bet ir viso organizmo gyvybinėms funkcijoms. Be to, tarpiniai glikolizės produktai (pvz., laktatas), yra panaudojami įvairiems biosintezės procesams.

Beje, gliukozės kaupimo glikogeno pavidalu ir jo skilimo procesai turi būti suderinti su organizmo poreikiais gliukozėje kaip energijos ištekliumi. Šių metabolinių procesų eiga vienu metu yra negalima, kadangi tokiu metu susidarytų „tuščias” ciklas, kurio buvimas skatintų tik bereikalingą ATP eikvojimą.