DISACHARIDAI (Oligosacharidai).

Jau kiek sudėtingesni angliavandenių junginiai. Jų molekulė sudaryta iš kelių (nuo 2 iki 10) monosacharidų molekulių, sujungtų glikozidiniais ryšiais. Gamtoje dažniausiai pasitaikantys disacharidai yra sacharozė, laktozė, maltozė, celobiozė, trehalozė.

Disacharidai yra labiausiai paplitę oligomeriniai angliavandeniai, kurie aptinkami laisvoje formoje, t.y. nesurištoje su kitais junginiais. Pagal cheminę kilmę disacharidai yra glikozidai, sudaryti iš 2 monosacharidų, sujungtų glikozidiniu ryšiu, α- arba β-konfigūracijose. Paprasčiausi disacharidai, sudaryti iš dviejų monosacharidų – maltozė, laktozė ir sacharozė. Homodisacharidai, sudaryti iš vieno tipo monosacharidų – maltozė, izomaltozė, celobiozė. Heterodisacharidai, sudaryti iš skirtingų monosacharidų – sacharozė ir laktozė.

SACHAROZĖ.

SACHAROZĖ (cukrinių runkelių, cukranendrių cukrus) – sudaryta iš gliukozės ir fruktozės. Sacharozė yra disacharidas, sudarytas iš α-D-gliukozės ir β-D-fruktozės, sujungtų α,β-1,2-glikozidiniu ryšiu. Sacharozėje, gliukozės ir fruktozės liekanų abi anomerinės OH-grupės dalyvauja susidarant glikozidiniam ryšiui, todėl neturi redukcinių savybių.

Sacharozė yra tirpus disacharidas, turintis saldų skonį, ji fotosintezės metu sintetinama augaluose. Taigi, sacharozės šaltiniu yra augalai, ypač jos daug cukriniuose runkeliuose (yra iki 20 %) ir cukranendrėse (iki 25 %), iš kurių išgaunamas cukrus. Valgomasis cukrus yra beveik gryna sacharozė ir nėra laikomas pats geriausias angliavandenis žmogaus mitybos racione. Susidarant medui, gėlių nektare esanti sacharozė hidrolizuojama iki gliukozės ir fruktozės. Morkose sacharozės yra apie 7 %.

LAKTOZĖ.

LAKTOZĖ (pieno cukrus) – pieno disacharidas. Laktozė yra pakankamai svarbi žinduolių (tame tarpe ir žmogaus) mitybos dalis. Šią svarbą ji ypač įgauna žinduolių jauniklių ankstyvose auginimo stadijose, kadangi pienas yra pagrindinė jauniklio (kaip ir žmogaus kūdikio) maisto dalis. Laktozę sintetina tik pieno liaukos ląstelės laktacijos metu. Gliukozė šioje sintezėje dalyvauja kaip pagrindinis substratas, ji paverčiama į galaktoze ir naudojama jau laktozės sintezėje. Karvės piene yra maždaug 4-5 % laktozės, o moters piene maždaug 8 %.

Laktozė yra mažiau saldi už sacharozę ir yra sudaryta iš D-gliukozės ir D-galaktozės, kurios yra sujungtos β-1,4-glikozidiniu ryšiu. Organizme laktozė nėra tiesiogiai absorbuojama į kraują, todėl ji yra hidrolizuojama (suskaidoma) ir susidaro D-gliukozė ir D-galaktozė. Laktozės hidrolizę katalizuoja fermentas laktazė. Pasitaiko atvejų, kad kai kurie žmonės neturi šio fermento, tuomet jų žarnyne kaupiasi neabsorbuota laktozė. Piene esanti laktozė nėra suvirškinama, o padidėjus jos koncentracijai didelis vandens kiekis pereina iš ląstelių į žarnyną, keičiasi osmosinis slėgis, kaupiasi vanduo, žmogus ima viduriuoti.

Laktozės virškinimo sutrikimai arba laktozės netoleravimas gali būti įgimtas arba įgytas. Dažniausiai pasitaikantys susirgimai yra trys. Pirmiausiai tai paveldimas (įgimtas) fermento laktazės deficitas. Pasitaiko pakankamai retai. Suvartojus pieno ima pykinti, vemiama, viduriuojama, atsiranda skausmas ir pūtimas pilve, spazmuoja. Tokie simptomai išsivysto iškart po gimimo. Antru atveju pastebimas fermento nepakankamumas. Ši forma pastebima jau suaugusiems ir vyresnio amžiaus vaikams. Paprastai tai yra laktazės kiekio sumažėjimo pasekmė, o simptomai panašūs į aprašyto pirmuoju atveju. Trečiuoju sutrikimų atveju laktazės nepakankamumas būna antrinio pobūdžio, t.y. laikina, įgyta forma.

Pieno netoleravimas gali būti kaip žarnyno ligų pasekmė, pvz., kolitas, gastritas. Be viso to, laikinas laktazės deficitas gali būti susijęs su padarytomis žarnyno operacijomis. Šio fermento aktyvumas taipogi gali svyruoti priklausomai nuo amžiaus, pvz., padidinto fermento aktyvumo būsenoje vaikai gali būti iki 5-7 metų, o vėliau fermento aktyvumas gali mažėti ir suaugusiems sudaryti tik 10 % nuo aktyvumo lygio, kuris būdingas vaikams. Dėl šios priežasties, kai kuriems žmonėms, kurių fermento lygis ir taip buvo žemas, toks papildomas aktyvumo sumažėjimas gali pasireikšti kaip visiškas pieno netoleravimas.

Patologijos, susijusios su laktazės trūkumu, dažniausiai pasitaiko Afrikos ir Azijos tautoms. Europos gyventojams vidutinis sutrikimų pasitaikymas sudaro 7-12 %, Kinijoje -80 %, atskiruose Afrikos regionuose – iki 97 %. Toks paplitimas yra susijęs su istoriškai susiklosčiusio mitybos raciono ir pieno gyvulininkystės nebuvimo šiuose regionuose.

MALTOZĖ.

MALTOZĖ (salyklo cukrus) – sudaryta iš dviejų D-gliukozės molekulių, sujungtų α-1,4-glikozidiniu ryšiu. Maltozė į žmogaus organizmą patenka su dalinai hidrolizuoto krakmolo produktais, pvz., salyklas, alus. Maltozė susidaro žarnyne skaidant krakmolą arba glikogeną fermentu amilaze, kuri dar kiek vėliau suskaidoma iki gliukozės molekulių. Taigi, daugiausiai maltozės yra daigintuose grūduose (pvz., miežių) – salykle.

Prie to paties galima paminėti ir kitą į maltozę panašų disacharidą IZOMALTOZĘ. Ją sudaro dvi D-gliukozės molekulės, sujungtos α-1,6-glikozidiniu ryšiu. Tai tarpinis produktas, kuris susidaro skaidant krakmolą žarnyne.