Senovės Lietuvos baltų mitologinė būtybė: Kolera. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Kolera – vėlyvosios lietuvių tautosakos ir baltų mitologijos mitinė epideminių ligų būtybė, dažnai laikoma Maro palydove arba ligų dvasia. Jos vardas plačiau pradėtas minėti XIX amžiuje, Europoje plintant choleros epidemijoms. Ji nelaikoma aukščiausio rango dievybe – veikiau pavojinga mitine dvasia ar personifikuota liga. Sakmėse Kolera dažniausiai vaizduojama kaip liesa, išblyškusi, juodais ar pilkais drabužiais apsisiautusi moteris su aštriais veido bruožais ir šaltu žvilgsniu. Kartais ji minima kaip klajojanti sena moteris arba nematoma liga nešanti būtybė. Tikėta, kad ji keliauja per kaimus, miestus ir sodybas, atnešdama ligas, mirtį bei nelaimes. Ji siejama su maru, epidemijomis, mirties baime ir žmonių nuodėmėmis. Kolera simbolizavo staigią nelaimę, ligų protrūkius ir žmogaus bejėgiškumą prieš gamtos ar likimo jėgas. Mitologinėje hierarchijoje ji laikoma žemesnio rango chtoniška būtybe, pavaldžia mirties ir ligų pasauliui. Tiesioginių giminystės ryšių šaltiniuose beveik neišliko, tačiau tautosakoje ji dažnai minima kartu su Maru, Giltine ar kitomis nelaimių dvasiomis. Kai kuriose sakmėse žmonės bandydavo ją pergudrauti apeigomis, maldomis ar apsauginiais ženklais. Sinonimais ir artimais vardais laikomi: Cholera, Koleros dvasia, Maro mergina arba Maro palydovė. English. Ancient Baltic mythological being of Lithuania: Kolera. The depiction is created according to surviving descriptions from ancient writings and is not an exact copy. Kolera is a mythical being of late Lithuanian folklore and Baltic mythology, often regarded as a companion…

„Senovės Lietuvos baltų mitologinė būtybė: Maras. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija.“ Maras – baltų mitologijoje ir lietuvių tautosakoje minima mitinė būtybė, siejama su maro epidemijomis, ligomis, mirtimi ir nelaimėmis. Jo vardas rašytiniuose šaltiniuose pradėtas minėti XVII amžiuje, tačiau pats tikėjimas greičiausiai yra senesnės liaudies tradicijos dalis. Maras laikomas ne aukščiausiu dievu, o labiau mirties ir epidemijų dvasia arba nelaimių nešėju. Sakmėse jis dažnai vaizduojamas kaip liesas, tamsiais drabužiais apsirengęs keliautojas, senis, svetimšalis arba paslaptinga nematoma būtybė. Jo būdas – šaltas, negailestingas ir tylus. Tikėta, kad Maras klajoja po kaimus, miestus ir sodybas, atnešdamas ligas bei mirtį. Jis siejamas su Giltine, mirties pasauliu, nykimu ir žmonių baime prieš epidemijas. Maras simbolizuoja ligų grėsmę, žmonių mirtingumą ir nelaimių neišvengiamumą. Baltų mitologijos hierarchijoje jis laikomas žemesnio rango chtoniška mitine būtybe ar dvasia, neturinčia aiškių giminystės ryšių ar savarankiško kulto. Kai kuriuose šaltiniuose minimi jo vardų variantai ir giminingi pavadinimai: Maras, Mara, Moras, Morė, Morana. Pastaba. Marą verta gretinti su: Giltine – mirties deive. Magyla – su mirtimi, maru ir kančiomis siejama būtybe. Kolera – choleros personifikacija. Diedievaitė – kai kuriuose šaltiniuose minima maro deivė. Svarbu atskirti Marą nuo senųjų baltų dievybių. Maras nėra paliudytas kaip ikikrikščioniškojo panteono dievas XVI–XVII a. šaltiniuose (pvz., Lasickio ar Strijkovskio tekstuose). Jis daugiausia žinomas iš XIX–XX a. tautosakos ir etnografijos kaip ligos ir epidemijos personifikacija, artima Giltinei, o ne savarankiškas kulto…

Senovės Lietuvos baltų mitologinė būtybė: Magyla. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Magyla – vėlyvuosiuose XVII a. lietuvių ir prūsų rašytiniuose šaltiniuose minima su mirtimi, kančia ir nelaimėmis siejama mitologinė būtybė. Pirmą kartą jos vardą plačiau aprašė Mažosios Lietuvos metraštininkas Matas Pretorijus. Ji dažniausiai laikoma ne pagrindine deive, o chtoniška dvasia, mirties vykdytoja arba Giltinės tarnaite. Kai kuriuose šaltiniuose Magyla vaizduojama kaip budelė ar kankintoja, nešanti ligas, skausmą ir staigią mirtį. Magyla dažniausiai apibūdinama kaip tamsi, liesa, niūrios išvaizdos moteriška būtybė, gyvenanti mirusiųjų pasaulio prieigose, kapinynuose, pelkėse ar nykiose vietose. Jos būdas siejamas su rūstumu, negailestingumu ir šaltu teisingumu. Ji simbolizavo neišvengiamą mirtį, kančią ir žmogaus gyvenimo trapumą. Mitologinėje hierarchijoje Magyla laikoma žemesnio rango būtybe, pavaldžia Giltinei – pagrindinei mirties deivei. Kartais ji siejama ir su Maru bei kitomis nelaimių dvasiomis. Tyrinėtojai mano, kad Magylos įvaizdis susiformavo vėlyvajame baltų mitologijos laikotarpyje, jau juntant krikščioniškos demonologijos įtaką. Kai kuriuose aiškinimuose minimos ne viena, o kelios magylos – panašios į keršto ar mirties dvasias. Jos vardas kartais siejamas su mirties nešėja, budele arba nelaimių pranaše. Pastaba. Magylą verta gretinti su: Giltine – pagrindine mirties deive. Kolera – epideminių ligų personifikacija. Diedievaitė – kai kuriuose šaltiniuose su maru siejama deivė. Svarbu pažymėti, kad Norbertas Vėlius Magylą laikė ne savarankiška deive, o demonu. Jo nuomone, magylų galėjo būti daug, jos veikė panašiai kaip graikų erinijos ar romėnų furijos…

Senovės Lietuvos baltų deivė: Giltinė. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Video: Giltinė – senovės baltų mitologijoje laikoma mirties deive arba mirties dvasia, minima jau ankstyvuosiuose lietuvių tautosakos ir kronikų šaltiniuose (jos vardas užfiksuotas nuo XVI–XVII a., tačiau tikėjimai yra gerokai senesni, ikikrikščioniški). Ji nėra aukščiausio rango dievybė, bet svarbi likimo ciklo dalis. Ji ateina žmogui atėjus paskutinei valandai ir atskiria sielą nuo kūno. Vaizduojama kaip liesa, išsekusi, melsvo ar pilkšvo atspalvio moteris su ilgu, nuodingu liežuviu, kuriuo palietusi atima gyvybę. Būdas ramus, neišvengiamas, ne kerštingas – ji vykdo savo pareigą. Gyvena tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, dažnai siejama su požemiu, kapais, ligomis ir nykimu. Giltinė simbolizuoja mirtį kaip natūralų gyvenimo etapą, neišvengiamą likimo dalį. Ji laikoma priešprieša Laimai (gimimo ir likimo deivei), todėl priklauso gyvenimo ir mirties ciklo pusiausvyrai. Hierarchiškai nėra aiškiai kam pavaldžią, bet veikia kaip likimo vykdytoja. Kai kuriuose pasakojimuose minima kaip Laimos sesuo. Įdomu, kad ji nebuvo siejama su dalgiu – tai vėlesnis vakarietiškas įvaizdis. Giltinė veikiau „nuodija“ ar „paliečia“ žmogų. Jos vardas siejamas su žodžiu „gelti“. Sinonimai ir artimos sąvokos: mirtis, giltė, giltinė, kartais tapatinama su maro ar ligų dvasia. Seniausiuose tikėjimuose Giltinė nėra blogio įsikūnijimas – ji vykdo neišvengiamą pasaulio tvarkos dalį: mirtį. Todėl jos vaidmuo artimesnis likimo vykdytojai nei piktajai dvasiai. Pastaba: Skirtingai nuo Vėlės, kuri yra mirusiojo siela, ir nuo Velnio, kuris valdo chtoniškąją sritį, Giltinė…

Senovės Lietuvos baltų požemio ir mirusiųjų pasaulio mitinė būtybė: Pikuolis. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Pikuolis – baltų mitologijoje minima su požemiu ir mirusiųjų pasauliu siejama būtybė, kurios vardas aptinkamas vėlyvuose (XVI–XVII a.) rašytiniuose šaltiniuose. Dėl šaltinių stokos ir jų krikščioniškos įtakos nėra tiksliai aišku, ar jis laikytinas pilnaverčiu dievu, ar veikiau dvasia ar mitine būtybe; dažniausiai jis apibūdinamas kaip požemio valdovas ar vėlių prižiūrėtojas. Vaizduojamas tamsus, niūrus, kartais demoniškų bruožų, susijęs su irimu, mirtimi ir žeme. Jo būdas siejamas su griežtumu, neišvengiamybe ir ramybe, būdinga mirusiųjų pasauliui. Gyvenimo vieta – požeminis pasaulis, vėlių buveinė, kuri baltų tikėjime buvo ne tiek bausmės vieta, kiek mirusiųjų egzistavimo erdvė. Pikuolis simbolizuoja mirtį, perėjimą į anapusinį pasaulį, gamtos cikliškumą ir nykimą. Jis siejamas su tamsa, požemiu, vėlėmis bei kartais su velnio įvaizdžiu (vėlesnių interpretacijų įtaka). Jo funkcija – prižiūrėti mirusiųjų pasaulį, palaikyti tvarką tarp vėlių. Pagal hierarchiją jo statusas neaiškus – jis nelaikomas aukščiausiuoju dievu ir greičiausiai buvo žemesnio rango mitinė figūra. Nėra patikimų duomenų apie jo pavaldumą ar giminystės ryšius su kitomis dievybėmis. Įdomu tai, kad jo įvaizdis stipriai paveiktas krikščioniškų kronikų, kurios jį prilygino pragaro valdovui ar velniui. Minimi jo vardo variantai: Pikuolis, Pikulas, Pikulis, Poklius, Pikolis, Pykulas; prūsų šaltiniuose – Peckols, Pecols. Pastaba: Pikuolį geriausia laikyti žemesnio rango chtoniškąja dievybe arba požemio pasaulio būtybe, esančia greta Velino. English. Ancient Baltic mythological being of…

Senovės Lietuvos baltų mitologinė dievybė: Drebkulis. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Drebkulis (taip pat minimas kaip Drebkulys, Drebkullis) – vėlyvuose XVII–XVIII a. Prūsijos lietuvių ir baltų mitologijos šaltiniuose minima chtoniška mitinė būtybė, siejama su žemės drebėjimu, žemės virpėjimu, audromis ir požeminėmis jėgomis. Pirmą kartą jo vardą užrašė Matas Pretorijus veikale „Prūsijos įdomybės“ (Deliciae Prussicae). Drebkulis nelaikomas pagrindiniu baltų dievu – greičiau tai žemesnio rango mitologinė būtybė, galbūt Pikulo tarnas, aspektas arba požemio dvasių veikėjas. Jis vaizduojamas kaip niūri, tamsi, su žeme ir akmenimis susijusi būtybė, galinti sukelti žemės drebėjimus ar žemės virpėjimą per audras. Kai kuriuose aiškinimuose jis įsivaizduojamas kaip milžiniškas požemio kalvis ar žemės daužytojas. Drebkulio išvaizda dažniausiai apibūdinama simboliškai – tamsus, sunkus, galingas, kartais akmeninis ar purvu dengtas pavidalas. Jo būdas laikytas rūstus, laukinis ir nenuspėjamas. Manoma, kad jo buveinė buvo požemis, gilūs urvai, akmenuotos vietos ar pasaulio gelmės. Drebkulis simbolizavo gamtos jėgų nestabilumą, žemės drebėjimą, baimę prieš stichijas ir požeminę galią. Baltų mitologijos hierarchijoje jis laikomas periferine ir menkai paliudyta būtybe, galimai pavaldžia Pikului – požemio ir mirusiųjų pasaulio valdovui. Tiesioginių giminystės ryšių šaltiniai nemini. Įdomu tai, kad Drebkulio vardas laikomas autentiškesniu už vėliau paplitusią formą „Drebkulys“. Ši mitologinė figūra išliko tik fragmentiškuose vėlyvuose šaltiniuose, todėl jos tikrasis vaidmuo baltų religijoje iki šiol nėra visiškai aiškus. Sinonimai ir variantai: Drebkulis, Drebkulys, Drebkullis. English. Ancient Lithuanian Baltic mythological deity: Drebkulis. The…

Senovės Lietuvos baltų mitologinė būtybė: Žaltys. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Žaltys – viena seniausių baltų mitologinių būtybių, minima dar ikikrikščioniškais laikais, kai baltai garbino gamtos jėgas ir šventus gyvūnus. Tai ne dievas, bet šventa mitinė būtybė, namų globėjas ir gerovės, vaisingumo bei gyvybės simbolis. Dažniausiai vaizduojamas kaip paprastasis žaltys (Natrix natrix) – ilgas, žalsvos ar pilkšvos spalvos roplys su geltonomis dėmėmis prie galvos, kartais – kaip išmintinga antgamtinė būtybė ar net žmogaus pavidalo valdovas. Žaltys laikytas ramiu, išmintingu, paslaptingu ir žmogui palankiu. Tikėta, kad jis gyvena po namų slenksčiu, krosnimi, prie židinio, tvartuose, prie vandens ar miškuose. Jis saugojo namus nuo nelaimių, nešė sėkmę, derlių, sveikatą ir vaisingumą. Siejamas su Saulės kultu, žeme, vandeniu, gyvybės atsinaujinimu ir kartais su protėvių vėlėmis. Simbolizuoja laimę, apsaugą, išmintį ir amžiną gyvybės ciklą. Mitologinėje hierarchijoje laikytinas šventu globėju ar tarpininku tarp žmonių ir gamtos jėgų, tačiau neturi aiškios dieviškos valdžios ar pavaldumo. Giminystės ryšių neturi, tačiau pasakose susijęs su Žalčių karaliumi ar karaliene, kaip pasakoje „Eglė žalčių karalienė“. Įdomus faktas – žalčiai buvo laikomi namuose ir maitinami pienu, nors tikrovėje jo negeria. Žalčio vardas ir simbolis lietuvių kultūroje išliko iki šių dienų. Sinonimai ar susiję pavadinimai: namų žaltys, žalčių karalius, gyvatė (nors mitologiškai tai ne tas pats). Pastaba: Žaltys užima ypatingą vietą baltų pasaulėžiūroje: jis nėra dievas; nėra žmogaus vėlė; nėra paprasta žemesniosios mitologijos dvasia. Tačiau…

Senovės Lietuvos mitologinė būtybė: Ragana. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Video: Ragana – senovės baltų, ypač lietuvių ir latvių, mitologinė būtybė, dvasia arba magiška žiniuonė, minima tautosakoje ir sakmėse nuo viduramžių, o jos vardas siejamas su žodžiu „regėti“ – matyti, žinoti, numatyti. Ji nelaikoma aukščiausio rango deive, tačiau kartais laikoma laukinės gamtos, magijos, nakties ir gamtos ciklų sergėtoja. Vaizduojama kaip graži paslaptinga moteris, sena kuprota žiniuonė arba baugi pabaisa, galinti keisti pavidalą į gyvūnus ar paukščius. Ragana gyvena miškuose, pelkėse, prie senų medžių, kalvose ar apleistose vietose. Ji siejama su mėnuliu, žiema, žiemos saulėgrįža, audromis, vaisingumu, likimu ir atgimimu. Gali gydyti, burti, pranašauti ateitį, valdyti orus arba kenkti žmonėms ir gyvuliams. Simbolizuoja paslaptį, moterišką galią, žinojimą, mirtį ir atgimimą. Kartais laikoma susijusia su Laima ar artima Medeinai, tačiau neturi aiškios vietos dievų hierarchijoje ir dažniausiai laikoma savarankiška mitine būtybe. Įdomus faktas – vėlesniais krikščionybės laikais jos įvaizdis buvo demonizuotas ir paverstas piktąja ragana. Sinonimai ar artimi vardai: ragana, burtininkė, žiniuonė, kerėtoja. Pastaba. Ragana nėra: deivė, gamtos stichijos valdovė, mirusiųjų pasaulio dievybė. Ji priklauso žemesniosios mitologijos sluoksniui kartu su: Laume, Kauku, Aitvaru, ir kt. Tačiau, skirtingai nuo daugelio kitų būtybių, ragana dažnai turi žmogišką pavidalą ir yra susijusi su magija, būrimu bei slaptu žinojimu. Baltų mitologijos tyrinėtojai dažnai atkreipia dėmesį, kad ankstyviausias raganos įvaizdis galėjo būti susijęs su žinojimu, magija ir ryšiu su antgamtiniu…

Senovės Lietuvos baltų dvasia: Gaila. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Gaila laikoma mitine nakties dvasia, siejama su sapnų košmarais ir slegiančiu liūdesiu. Manoma, kad jos vardas pradėtas vartoti dar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu, kilęs iš žodžių gailus, gailestis, reiškiančių skausmingą, aštrų jausmą. Ji nėra aukščiausio rango dievybė, veikiau žemesnės hierarchijos dvasia, artima slogiams ir ligų demonams. Vaizduojama kaip tamsi, miglota moteriška figūra su blankiu veidu ir ilgais plaukais, kartais – be aiškių bruožų, tarsi šešėlis. Jos būdas klastingas, tylus, ji veikia nepastebimai, kankindama žmogų per sapnus, sukeldama dusulį, nerimą ir emocinį išsekimą. Gyvena nakties erdvėje – tarp miego ir budrumo ribos, dažniausiai lankosi uždarose, tamsiose patalpose. Gaila simbolizuoja sielos skausmą, melancholiją ir vidinį nerimą. Ji siejama su slogučiu, maru ir kitomis neigiamomis dvasiomis, laikoma jų gimininga ar artima. Atlieka „kankintojos“ vaidmenį – išbando žmogaus ištvermę ir dvasinę stiprybę. Statusu ji nėra pavaldinė konkrečiam dievui, bet priklauso chtoniškam, tamsiajam pasauliui. Giminystės ryšiai neaiškūs, tačiau kartais laikoma gimininga slogučiams. Įdomu tai, kad jos vardas išliko gyvoje kalboje kaip stipraus liūdesio ar gailesčio išraiška. Sinonimai ar artimi pavadinimai: slogutis, košmaras, nakties dvasia. Pastaba: Gaila daugiausia žinoma iš Teodoro Narbuto sukurtos lietuvių mitologijos sistemos. Ankstyvuosiuose baltų religijos šaltiniuose jos patikimai nėra paliudyta, todėl šiuolaikiniai mitologai jos nelaiko tvirtai patvirtinta senosios baltų religijos deive. Gaila, kaip ir Nijolė, Milda ar Butė, daugiausia žinoma iš XIX a. romantinių mitologijos rekonstrukcijų. Funkciškai…

Senovės Lietuvos hipotetinė arba rekonstruota baltų mitologijos būtybė: Ežerinis. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Ežerinis laikomas su ežerais siejama mitine būtybe arba vietos dvasia, kurios vardas greičiausiai pradėtas vartoti vėlyvaisiais laikais (XVI a. ir vėliau), remiantis pavieniais ir ne visada patikimais rašytiniais šaltiniais bei tautosakos interpretacijomis. Jis nėra priskiriamas prie aukščiausiųjų baltų dievų, veikiau laikytinas lokalia gamtos dvasia ar simboliniu ežero globėju. Vaizduojamas kaip paslaptinga, su vandeniu susiliejanti būtybė – kartais žmogaus pavidalo, su vandens augalais apaugusiu kūnu, žvilgančia, tarsi vandens paviršius, oda, ilgais plaukais, primenančiais dumblius. Jo būdas dvejopas: gali būti ramus ir globėjiškas, saugantis ežero gyvybę ir žuvis, tačiau taip pat pavojingas, gebantis suklaidinti ar paskandinti neatsargius žmones. Gyvena ežeruose, ypač giliuose, nuošaliuose ar šventais laikytuose vandens telkiniuose. Siejamas su vandens sakralumu, paslaptimi, gelme ir riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Ežerinis simbolizuoja gamtos gyvybinę jėgą, bet ir jos nenuspėjamumą. Laikytinas žemesnio rango mitologine būtybe, neturinčia aiškios vietos dievų hierarchijoje ir nepavaldžia konkrečiam aukštesniam dievui, nors simboliškai gali būti siejamas su platesne vandens ar požemio sfera. Aiškių giminystės ryšių neturi; kartais gretinamas su kitomis gamtos dvasiomis, tokiomis kaip Upinis ar Girinis. Įdomu tai, kad „Ežerinis“ greičiausiai nėra autentiškas senovinis dievavardis, o vėlesnis, iš žodžio „ežeras“ kilęs apibūdinimas. Jo sinonimais ar artimais pavadinimais laikomi „ežero dvasia“, „ežero šeimininkas“, rečiau – „Ežerinė“ (moteriška forma). Pastaba: Skirtingai nuo Bangpūčio, kuris valdo vandens stichiją apskritai,…