Azoto dioksidas - raudonai rudos, savito kvapo, labai nuodingos dujos, cheminė formulė NO2. Verda 21,5 °C temperatūroje. Tik 140 °C ir aukštesnėje temperatūroje būna grynos NO2 dujos, nes tarp šaldomo NO2 ir bespalvio dimero N2O4 yra dinaminė pusiausvyra (azoto monoksidas ir azoto rūgštis). Veikiamas šviesos NO2 reaguoja su deguonimi ir sudaro NO bei ozoną.
Azoto monoksidas - azoto oksidas, bespalvės, vandenyje mažai tirpios dujos, cheminė formulė NO. Jos reaguodamos su O2 sudaro azoto dioksidą. Azoto monoksidas iš azoto ir deguonies susidaro aukštoje temperatūroje vykstant endoterminei reakcijai, pavyzdžiui, susidarant elektros išlydžiui (perkūnijos metu), automobilių variklių cilindruose. Ore esantis NO yra nepageidaujamas teršalas. Organizme azoto monoksidas susidaro iš aminorūgščių. Organizme azoto oksido radikalas (NO•) susidaro iš arginino, reaguoja su vandenilio peroksidu ir sudaro peroksonitritą. (Term. žr. plč. Azoto monoksidas.)
Baltymai - gamtinis polimeras, stambiamolekuliniai junginiai, pagrindinė statybinė ir atstatomoji ląstelių medžiaga. Jie sudaryti iš α-aminorūgščių liekanų susijungusių peptidiniais ryšiais. Žmogaus organizmo baltymai yra labai specifiški, pasigaminami iš gaunamų su maistu aminorūgščių, kurių yra 20. Dalį šių aminorūgščių žmogaus kepenys verčia tomis aminorūgštimis, kurių tuo metu organizmui trūksta. Tai pakeičiamosios aminorūgštys. Kitos dalies aminorūgščių organizmas pakeisti (pasigaminti) negali, jų reikiamą kiekį turi gauti su baltyminiu maistu, tai - nepakeičiamosios aminorūgštys. Aminorūgštys organizmui būtinos kaip audinių arba tam tikrų junginių, pavyzdžiui, raumenų, hormonų, fermentų ir kt., struktūros pagrindas. Kraštutinėmis sąlygomis (pvz., badaujant), kai išeikvojamos angliavandenių ir tam tikra dalis riebalų atsargų, aminorūgštis organizmas gali panaudoti kaip dalinį energijos šaltinį. Sudegintas gramas baltymų išskiria maždaug 4 kilokalorijas. Tačiau, esant normaliai organizmo būklei, baltymai beveik negeneruoja energijos. Baltyminiai maisto šaltiniai: mėsa, subproduktai, žuvis, pienas, kiaušiniai ir kt., t.y. pagrinde gyvulinės kilmės maisto produktai. (Plč.žr. ↑Baltymai).
Barterio sindromas - reta genų mutacija, kurią sudaro Hengle kilpos defektas. Visų pirma, jį sukelia pokyčiai genuose, kurie koduoja baltymus, transportuojančius jonus inkstų kanalėliuose. Sindromas paveldimas autosominiu recesyviniu būdu. Pradinė patogenezės priežastis - inkstų nebegebėjimas sulaikyti kalį. (Term. žr. plč. Barterio sindromas.)
Bazedovo liga (lot. morbus Basedowi), difuzinis toksinis gūžys, tirotoksikozė, liga, kai dėl padidėjusios skydliaukės funkcijos organizmas apnuodijamas jos gaminamu hormonu tiroksinu. (Term. žr. plč. Bazedovo liga.)
Benz-, benz(o)- - 1. C6H5 - grupė; 2. =CHCH=CHCH= arba -CH=CHCH=CH- grupė, prisijungusi prie gretimų žiedo atomų.
Bi-, bi(s)- dėmuo, reiškiantis, kad kas nors susideda iš dviejų dalių, turi du fragmentus.
Bilirubinas - (lot. bilis - tulžis + ruber raudonas) chem. form. C33H36N4O6, tulžies pigmentas, hemo irimo produktas. Organizme bilirubinas susidaro suirus seniems eritrocitams. Kepenų, blužnies ląstelėse iš eritrocitų išsiskyręs hemoglobinas skyla į globiną, geležį ir žalsvos spalvos pigmentą biliverdiną, kuris kepenyse perdaromas į rausvos spalvos pigmentą bilirubiną. Suaugusio žmogaus kraujo normali bendrojo bilirubino yra 3,4 - 17 µmol/l. Normos būsenoje nereikalingas bilirubino kiekis iš organizmo yra pašalinamas, padidėjus jo koncentracijai (35 - 40 µmol/l) pasireiškia geltos požymiai.
Biliverdinas - chem. form. C33H34N4O6, tulžies pigmentas, hemo irimo produktas. Organizme biliverdinas susidaro suirus seniems eritrocitams. Kepenų, blužnies ląstelėse iš eritrocitų išsiskyręs hemoglobinas skyla į globiną, geležį ir žalsvos spalvos pigmentą biliverdiną, kuris kepenyse perdaromas į rausvos spalvos pigmentą bilirubiną. Padidėjusi bilirubino koncentracija kraujyje pasireiškia geltos požymiais.