Virulentiškumas – termino sinonimais galėtų būti: nuodingumas, kenksmingumas, ligas sukeliantis, patogeniškumas.

Virulentiškumas yra mikroorganizmo arba viruso savybių visuma, kurios lemia jo ligą sukeliantį poveikį. T.y. tokių mikrobų, kurie sukelia užkrečiamąsias ligas, tam tikras patogeniškumo laipsnis (stiprumas). Tik mikrobai geba prasiskverbti ir daugintis gyvuose audiniuose, taip pat žinoma gali sukelti ir ligas. Virulentiškumas, didžiąja dalimi, priklauso nuo mikrobo augimo ir dauginimosi energijos. Įsiskverbę mikrobai veikia žalojančiai „šeimininko” organizmo apsaugines jėgas, jeigu, žinoma jis nėra taip pavadinkime „imuninis” organizmui, kuriame jis vegetuoja. biologinis virulentiškumo pagrindas yra tame, kad ligas sukeliančių mikrobų gyvavimas sutrikdo organizmo, kuriame jis yra, fiziologinę ir biocheminę pusiausvyrą. Be to, dar daugelyje atvejų, mikrobai pagamina stiprius nuodus (toksinus). Gyvūno užsikrėtimas stipriai virulentiškumu pasižyminčiais mikrobais gali pasibaigti greita mirtimi.

Daugelis mikrobų virulentiški tik vienai arba kelioms gyvūnų arba augalų rūšims ir nėra virulentiški likusiems. Pavyzdžiui, tokiu būdu choleros vibrionas, natūraliose sąlygose, sukelia ligą tik žmogui. Kai kurie mikrobai yra virulentiniai daugeliui gyvūnų arba augalų rūšių, bet nėra žinoma mikrobų, kurie būtų virulentiniai visiems be išimties gyvūnų arba augalų rūšims. Todėl virulentiškumas yra sąlyginė sąvoka: ji apibrėžia mikrono savybes tik santykyje su tam tikra gyvūnų arba augalų rūšimi. Tokiu būdu, mikrobo virulentiškumas žymia dalimi priklauso nuo organizmo pasipriešinamumo.

Mikrobas, negalintis sukelti ligos pas gerai apsisaugantį organizmą (t.y. jam jis nevirulentinis), gali sukelti ligas kitiems tos pačios rūšies gyvūnams, kurie yra blogiau apsisaugoję, arba net gi tam pačiam gyvūnui, bet esant laikinam jo apsauginių jėgų susilpnėjimui. Kai kada mikrobai prisitaiko prie esančių sąlygų organizme ir įgyja atsparumą prieš apsisaugojimo jėgas, o neprisitaikę – žūsta.

Pagal mikrobo gebėjimo sukelti ligą laipsnį, tos pačios mikrobo rūšies variantai, padermės gali būti skirstomis į labai virulentiškus, menkai virulentiškus ir nevirulentiškus. Nevirulentiškos yra gyvų bakterijų vakcinos, o tų pačių bakterijų rūšių labai virulentiškos padermės sukelia sunkią ligą greičiau negu menkai virulentiškos. Virulentiškumas susijęs su mikrobų invaziškumu (gebėjimu prilipti prie ląstelės, įsiskverbti ir plisti, nugalint ląstelių audinių barjerus), agresyvumu ir toksiškumu (gebėjimu išgyventi šeimininko organizme, daigintis ir kenkti), medžiagų apykaitos ypatumais. Šias funkcijas mikrobai atlieka gamindami fermentus ir kitas medžiagas (pvz., bakterijų kapsulėse esančios medžiagos arba bakterijų gaminami agresinai stelbia fagocitų veiklą, saugo bakterijas nuo antikūnų poveikio).

Virulentiškumas nėra pastovus, jis padidėja dėl genų mutacijų ir rekombinacijų. Sumažėja mikrobus ilgai auginant dirbtinėse sąlygose, veikiant šiluma, cheminėmis medžiagomis, apšvitinus. Šie metodai taikomi gyvų, mažesnio virulentiškumo mikrobų vakcinoms kurti. Tam tikros mikrobų padermės virulentiškumui išmatuoti užkrečiami laboratoriniai gyvūnai ir apskaičiuojama 50 % infekuojanti dozė arba 50 % mirtina dozė.