Pagrindinės vario biologinės funkcijos žmogaus organizme.

varis yra būtinas organizmų gyvybinėms funkcijoms palaikyti, jo reikia ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų bei augalų organizmams. Didžiausia dalis vario organizme yra susijungusi su baltymais.

Varis reikalingas medžiagų apykaitos procesuose;

dėl gebėjimo egzistuoti vienvalente ir dvivalente formomis dalyvauja oksidacijos-redukcijos reakcijose bei ATP generavimo procesuose;

yra hemoglobino sintezės aktyviklis ir būtinas kraujodarai;

jungiamojo audinio (kolageno ir elastino) baltymo sintezėje;

geležies apykaitoje;

audinių kvėpavimui;

apvaisinimui;

nėštumui;

kauliniam audiniui susidaryti;

kartu su kitais junginiais (pvz., būdamas fermentų sudėtyje) dalyvauja apsaugant ląsteles nuo susiformavusių aktyvių deguonies formų ir užkertant kelią laisvųjų radikalų poveikiui, tokiu būdu jis prisideda prie organizmo imuninės sistemos stiprinimo;

dalyvauja katecholaminų ir serotonino metabolizme;

skatina eritrocitų gamybą, jų brendimą, kaulų čiulpų ir pigmentų susidarymą.

Varis dalyvauja daugelyje centrinės nervų sistemos fiziologinių funkcijų, o kartu su cinku, jis taip pat vaidina atitinkamą vaidmenį esant kai kurioms neurologinėms ligoms (pvz., esant Alzheimerio ir Parkinsono ligoms, insultui ar traukuliams).

Varis yra svarbus daugelio svarbių fermentų komponentas. T. y. biocheminiuose procesuose dalyvauja vario turintys baltymai, kuriems būdinga fermentinė funkcija. Pvz., tokių kaip jau paminėtų antioksidantinis fermentas superoksido dismutazė (apsaugantis ląsteles ir audinius nuo laisvųjų radikalų žalos, bei organizmo medžiagų oksidacijos) ar citochromoksidazė, tirozinazė, askorbinazės ir kt.

Bet nereikia pamiršti. Nors varis būtinas dalies svarbių fermentų veiklai, laisvas ar netaisyklingai prijungtas jis gali katalizuoti laisvųjų deguonies radikalų gamybą.

Vario stoka ir perteklius, bei jo apykaitos sutrikimai.

Teigiama, kad virškinimo trakte, pasisavinimo proceso metu, varis konkuruoja su cinku, todėl vieno iš šių elementų perteklius maiste gali skatinti kito elemento trūkumą. Nepakankant vario chondroblastuose ir osteoblastuose mažėja fermentinių sistemų aktyvumas ir lėtėja baltyminė apykaita, ko eigoje lėtėja ir yra sutrikdomas kaulinio audinio augimas ir atsinaujinimas.

Taipogi teigiama ir, ko gero, reiktų atminti: alkoholis gali pasunkinti vario trūkumą;

žaliame kiaušinyje esantys tam tikri baltymai gali trukdyti vario pasisavinimui;

teigiama, kad fruktozės ir sacharozės didelis kiekis mitybos racione gali skatinti vario deficitą;

geležies perteklius gali mažinti vario pasisavinimo galimybes, o molibdeno didinti vario šalinimą su šlapimu;

fitatai gali sumažinti gebėjimą pasisavinti varį iš maisto.

Papildomas vitamino C vartojimas dideliomis dozėmis gali mažinti vario paėmimą iš maisto. Tai vyksta jei vitaminas C vartojimas kartu su maistu, todėl geriau vitaminą vartoti vieną patį. Prie vario trūkumo žinoma prisideda ir jo žemas lygis maisto racione, ilgalaikis antacidų vartojimas, o esant žarnyno patologijoms pasireiškia sutrikusio pasisavinimo sindromas. Vario netenkama gausiai prakaituojant. Kūdikiams, vario trūkumas, gali pasireikšti maitinant juos tik karvių pienu arba pieniškais mišiniais.

Dėl vario trūkumo organizme galimi funkciniai ir biocheminiai pokyčiai. Jo trūkumas silpnina imuninę sistemą. Trūkstant vario, nustatoma elektrokardiogramos pokyčių, kraujagyslių sienelių jungiamojo audinio pokyčių, širdies hipertrofija, riebalų rūgščių ir noradrenalino apykaitos pokyčių, gliukozės netolerancija, hipotenzija, hipercholesterolemija, struktūrinių pokyčių širdyje.

Kaip jau minėta, varis yra svarbus daugelio fermentų komponentas, o vario pernešime organizme dalyvauja daugelis baltymų, todėl vario transportavimas yra trikdomas esant tokioms ligoms. Vieni iš svarbiausių įgimtų vario homeostazės sutrikimų yra Menkes (vario trūkumo) ir Vilsono (vario pertekliaus) sindromai. Abi šios ligos pasireiškia dėl varį iš ląstelės šalinančių nešiklių – vario ATPazės 7A ir vario ATPazės 7B genų pažeidimo.

Menkes sindromo atveju serume, kepenyse ir smegenyse yra mažai vario ir ceruloplazmino, o žarnyno gleivinėje, raumenyse, blužnyje ir inkstuose vario yra per daug. Kiti simptomai yra „,metaliniai“ plaukai ir progresuojanti smegenų degeneracija. Dažniausiai Menkes sindromą turintys ligoniai miršta per 3 metus.

Vilsono sindromas dažniausiai diagnozuojamas sulaukus daugiau kaip 30 metų. Jam būdingi tokie vario kiekio pokyčiai: mažai serumo ceruloplazmino, bet varis kaupiasi smegenyse ir kepenyse, nes yra sutrikęs vario pasišalinimas su tulžies rūgštimis.

Išvada sportininkams.

Sportininkams žinotina, kad vario deficitas gali prisidėti prie sportinės anemijos atsiradimo priežasčių;

neigiamai atsiliepia kraujodarai;

sutrinka skydliaukės funkcijos (hipotireozė) ir geležies pasisavinimas;

blogėja jungiamojo audinio stovis;

kaulų demineralizacija;

stringa nervų sistemos mielino susidarymo procesai;

neuropenija;

stiprėja polinkis į bronchinę astmą, alerginiams dermatitams, kardiopatiją, Vitilingo ir daugeliui kitų ligų;

moterims sutrinka menstruacijų funkcijos;

atsiliepia kaulų stovio suprastėjimu;

padidėjęs nuovargis ir depresinės nuotaikos;

nusilpsta imunitetas;

leukopenija.

Vario padidėjęs kiekis organizme yra pastebimas esant aštrioms ir chroninėms uždegiminėms ligoms ir dažnai kartu esant bronchinei astmai, inkstų ir kepenų susirgimams.

Kartais chroninė intoksikacija variu gali pasitaikyti pas plaukikų (pvz., dėl vario naudojimo baseinų filtruose vandens dezinfekcijai ir valymui), kuri gali skatinti fiziologinius nervinės sistemos, kepenų ir inkstų sutrikimus, odos sausumą ar alergines dermatozes. Kad taip nenutiktų yra nustatyta tam tikros didžiausios leistinos elementų koncentracijos normos (t. y. cheminių elementų ir jų junginių buvimas supančioje aplinkoje ir kasdieninis jų poveikis per ilgą laiką nesukeliantis žmogaus organizmui patologinių pakitimų ar susirgimų) ne tik baseinuose, bet ir vandenyje, kuris vartojamas gėrimui.

Geriamojo vandens higienos norma HN 24:2003 teigia, kad vario jonų koncentracija neturi viršyti 2 mg/l. Nors reikia paminėti ir tai, kad vario trūkumas geriamajame vandenyje irgi yra nepageidautinas. Be to, kai kurie tyrimai teigia, kad rizika sveikatai nuo vario trūkumo yra daug kartų didesnė, nei rizika nuo jo perteklio. Beje, jau nuo senų laikų yra žinomas vario baktericidinis poveikis ir be viso ko, varis turi priešuždegiminių savybių, lengvina autoimuninių ligų, raumens skausmų ir neurito pasireiškimus.

Vario perteklinės normos gali sukelti vėmimą, viduriavimą, kepenų ir tulžies ligas.

Cu²⁺ jonų rezorbcija.

Maisto produktuose varis yra kompleksuose su baltymais ir pigmentais, žarnyne šie junginiai dalinai yra suardomi iš kurių susidaro junginiai su aminorūgštimis. Maža dalis vario susijungia su gleivinės ląstelėmis sudarydamos blogai tirpstančius junginius, kuris iš organizmo pašalinamas su išmatomis.

Po pasisavinimo žarnyne, varis patenka į kraują ir transportuojamas iki kepenų baltymo albumino pagalba, kepenyse jis gali kauptis atsargų pavidalu arba sudaryti kompleksą su ceruloplazminu, kurio sudėtyje varis gali būti nugabentas ten kur jo reikia kitiems organams.

Žmogaus organizme yra apie 110 mg vario: apie 10 mg – kepenyse, apie 9 mg – smegenyse, 6 mg – kraujyje, griaučiuose ir kaulų čiulpuose – 46 mg, griaučių raumenyse – 26 mg. (Žr. plč. Cu²⁺ jonų rezorbcija.)

Rekomenduojama paros norma ir vario šaltiniai maisto produktuose.

Rekomenduojama paros norma suaugusiesiems – 1,5-3 mg.

Vario šaltiniai maisto produktuose: kepenys, žuvis, paukštiena, austrės, jūros produktai, grikių ir avižų kruopos, petražolės, ruginė duona, saulėgrąžos, riešutai, kakava, šokoladas, soja, grybai, ankštiniai, špinatai, pienas (ten jo yra mažai).

Suaugusio vario paros poreikiai yra nuo 0.9 ir iki 3 mg.