Sulfanilamidai – sintetiniai chemoterapiniai vaistai, sulfanilo rūgšties dariniai.

Jiems būdinga platus antimikrobinio veikimo spektras. Jie veikia ne tik kokus ir bakterijas, bet ir kai kurias chlamidijas (pvz., trachomos sukėlėją), grybelius, pirmuonis. Už antibiotikus veikia silpniau, nes tik slopina mikrobų augimą ir dauginimąsi, jų nesunaikina, be to, patekę į organizmą, pradeda veikti po tam tikro laiko (latentinio periodo).

Sulfanilamidai ir jų dariniai yra struktūriniai p-aminobenzenkarboksirūgšties analogai. Jie konkurentiškai slopina folio rūgšties sintezę mikroorganizmuose ir sumažina juose nukleotidų, kurių reikia DNR dvigubėjimui (replikacijai), sintezę, todėl sustabdomas bakterijų dauginimasis. Sulfanilamidai neveikia DNR ir RNR sintezės žmogaus organizme, nes žinduolių ląstelės nesintetina folio rūgšties, todėl sulfanilamidai neveikia jų organizmų ir slopina tik mikroorganizmų dauginimąsi.

Sulfanilamidais yra etazolis, sulfadimezinas, urosulfanas, sulfacilis, norsulfazolis, streptocidas, sulfapiridazinas, sulfadimetoksinas, sulfalenas (visi gerai rezorbuojasi virškinamajame trakte) ir ftalazolis (virškinamajame trakte rezorbuojasi prastai). Sulfanilamidais gydoma nuo meningokokų sukelto smegenų dangalų uždegimo, t. p. rožės, trachomos, šlapimtakių ligų. Akių ligoms gydyti dažnai vartojamas sulfacilo natrio druskos (albucido) tirpalas, dizenterijai – ftalazolis. Pastarasis, silpnai rezorbuodamasis virškinamajame trakte, beveik nesukelia pašalinių reiškinių. Dažnai vartojamas sudėtinis sulfanilamidą turintis preparatas baktrimas (biseptolis). Kai kurie sulfanilamidai skatina šlapimo išsiskyrimą (diakarbas), veikia antidiabetiškai (butamidas, glibenklamidas).

Sulfanilamidus vartojantį ligonį gali pykinti, jam gali skaudėti skrandį, pūsti vidurius. Nuo sulfanilamidų (išskyrus ftalazolio) gali atsirasti ne tik virškinamojo trakto veiklos sutrikimų, bet ir alerginių reakcijų, kartais – kraujo gamybos sutrikimų.

Nuo trumpai veikiančių ir gerai besirezorbuojančių sulfanilamidų (streptocido, norsulfazolio, etazolio, sulfadimezino) gali sutrikti (kartais net visiškai) šlapimo skyrimasis. Tokius sulfanilamidus vartojančiam ligoniui reikia gerti daug skysčio, per parą turi išsiskirti >1,5 1 šlapimo. Geriausia gerti pieno arba šarminio mineralinio vandens, nes, esant šarminei šlapimo reakcijai, sulfanilamidai ir jų metabolitai tirpsta (dėl to inkstų kanalėliuose nesusidaro juos užkimšti galinčių sulfanilamidinių kristalų).

Sulfanilamidų miltelių geriau nebarstyti į smarkiai pūliuojančias žaizdas. Kadangi pūliuose esanti paraaminobenzoinė rūgštis labai susilpnina sulfanilamidų antimikrobinį poveikį, be to, nuo į žaizdą barstomų sulfanilamidų dažniau kyla alerginių reakcijų.

Sulfanilamidų negalima gerti nėštumo pabaigoje (iki gimdymo likus maždaug savaitei), nes naujagimiui gali atsirasti stipri gelta.

Mažiau nepageidautinų reakcijų kyla tada, kai sulfanilamidai geriami po valgio.