Tai ką mes valgome tokiais ir esame.

Žmogaus gyvenime labai svarbią vietą užima mityba, todėl drąsiai galima teigti – tai ką mes valgome tokiais ir esame. Šioje vietoje, ko gero, kiekvienas susimąstys iš savo mitybos įpročių pusės (turima omenyje vegetarai, veganai, mėsėdžiai, žaliavalgiai ir pan.). Bet ne.

Mityboje labai svarbu tai, kaip savo turimas žinias apie maistą sugebėsite panaudoti praktikoje, kadangi nuo to ką dedate į burną priklauso Jūsų visas gyvenimas. Pradėkime nuo užuomazgos – per kartų kartas jūsų giminės linijos protėviai visokeriopais būdais tobulino (arba ne) prisitaikymą prie juos supančios aplinkos, kol galų gale atsidūrėme čia tokie kokie esame, su savo paveldėtu genotipu. Tie kas buvo mažiausiai prisitaikę prie aplinkos ir išgyvenimo sąlygų išmirė, tai natūrali gamtos dėsnių atranka.

Kuo protėviai buvo labiau prisitaikę ir per kartų kartas buvo sveikesni, tuo labiau tikėtina, kad tokį genotipą paveldėsite ir Jūs iš savo tėvų. Vaiko vystymosi raida, dar motinos įsčiose, labai priklauso nuo mamos mitybos. Žinoma neabejotinai priklauso ir nuo tėčio, kaip jis kokybiškai sugebės šiuo periodu aprūpinti jus ir jūsų mamą maistu, ir ne tik maistu, kuo mažiau neigiamo streso, tuo geriau.

Vėliau, vaiko augimo periodu, mitybą lemia kaip jūs augsite ir vystysitės ne tik fiziškai, bet ir protiškai ir emociškai. Pasiekus jau tam tikros brandos, jos metu, nuo maisto kiekio ir kokybės priklausys kaip sugebėsite atsiskleisti moksluose, o vėliau darbe, versle, tikslų siekime – alkanas pilvas tame ne pagalbininkas, o ir sveikata jau nebe ta, net nepasiekus keturiasdešimties…

Taigi, mityba yra labai svarbi žmogaus gyvenime ir tai ypač tampa labai svarbu sporte. Nesugebėjus realizuoti mitybos teikiamų privalumų rezultatų sporte teks laukti (kai kada ir nesulaukti ar net pakenkti sau) pakankamai ilgai.

Kas apskritai yra mityba? Visą šį procesą galima apibūdinti, jog tai yra medžiagų apykaitos sudedamoji dalis, kuri gali būti smulkiau padalinta į tarpinius šio proceso momentus –

maisto gavimas/ėmimas iš išorės/aplinkos;

jo tinkamas apdorojimas valgymui ir pats valgymas;

maisto virškinimas/skaidymas ir įsisavinimas;

organizmas pasisavintas medžiagas nukreipia pirmiausiai ten kur jos yra reikalingos (pvz., smegenų ir širdies darbas bus aprūpintas pirmiausiai);

nereikalingas organizmui medžiagas jis pašalina.

Mitybos dėka yra gaunama energija gyvybei palaikyti, organizmui vystytis, kūno audiniams susiformuoti ir atsinaujinti, augti, daugintis ir darbui atlikti.

Norint pasiekti kuo geresnio organizmo vystymosi ar tiesiog sveikos pusiausvyros palaikymo, reikia kasdien gaut maksimaliai suderintų maisto medžiagų ir mikronutrientų. Kalbant kitaip, neorganinių ir organinių medžiagų, kurias organizmas gauna iš aplinkos, visuma – baltyminės kilmės medžiagos, riebalinės kilmės medžiagos, angliavandenių kilmės medžiagos, vitaminai (ir vitaminoidai), mineralinės medžiagos (mikroelementai) ir t.t.

Prie viso šito galima dalinai priskirti ir maisto papildus, t. y. pačius vertingiausius iš jų grupės. Be maisto papildų (ypač maitinantis subalansuotai ir sveikai) mes galime išgyventi, bet plačiai į tai nesigilinant, jie taipogi yra vertingi mūsų organizmui.

Pirmoje eilėje, maisto papildams galime priskirti biologiškai aktyvius organinius junginius (vitaminai ir jų atmainos, mineralinės medžiagos, aminorūgštys, nesočiosios riebalinės rūgštys ir pan.). Jie nėra priskiriami gydomąsias savybes turinčioms medžiagoms, bet jos irgi yra labai svarbios organizmo gyvybės palaikymui.

Taigi, visos šios bendrai paimtos maistinės medžiagos patenka į virškinimo sistemą, kur prasideda disimiliacijos (organizmo medžiagų apykaitos dalis – sudėtingų organinių medžiagų skaidymasis į paprastesnes; išsiskirianti energija panaudojama gyvybiniams procesams) procesai arba kataboliniai procesai.

Šių procesų eigoje didesnės molekulės skaidomos iki labiau smulkesnių, o visa tai yra palydima energijos išsiskyrimu (baltymai iki aminorūgščių, riebalai iki aukštesnių riebalinių rūgščių, polisacharidai iki monosacharidų ir pan.). Maisto virškinimo sistemoje šios medžiagos yra pasisavinamos į kraują ir limfą, nors dalis medžiagų (tuo metu nereikalingų, jų perteklius ar pan.) yra pašalinama iš organizmo per inkstus ir žarnyną.

Iš kraujo ir limfos paprastos molekulės patenka į ląsteles, audinius, organus, kuriuose vyksta asimiliacijos (biologinis maisto medžiagų pavertimas sudėtingesne organizmo medžiaga) reakcijos, arba anabolinė, t. y. vykdomos didelių molekulių sintezės reakcijos iš daug mažesnių ir paprastesnių. O visą tai vyksta energijos vartojimo metu.

Asimiliacijos ir disimiliacijos (anabolinių ir katabolinių procesų) reakcijų visuma sudaro organizmo medžiagų apykaitą (metabolizmą). Energija, kuri yra išlaisvinama disimiliacijos procese, tarnauja atliekant ląstele skirtingas funkcijas: biosintezės procesams, mechaniniam darbui (raumens ląstelėse), ląstelių dalijimosi, medžiagų aktyviam transportavimui ir t.t.

Biocheminių reakcijų intensyvumas, jų greitis ir tiksli seka priklauso kaip nuo paveldėtų, genetinių faktorių, taip ir nuo nervinės ir endokrininės sistemų poveikio į juos. Genetiniai mechanizmai reguliuoja nepertraukiamą medžiagų sintezę reikalingų organizmui kaip ir ontogenetinio (ontogenezė – individualus organizmo vystymasis) vystymosi eigoje, taip ir suaugusio organizmo gyvybinių funkcijų palaikymo procese.

Metabolizmo procesų intensyvumas, esantis ramybės būsenoje ir esant sąlygoms, kai organizmas turi būti padidinto aktyvumo sąlygoms, stipriai skiriasi. Ramybės (poilsio, neveiklumo) stovyje organizmui reikia griežtai apibrėžto energijas kiekio, kad palaikyti gyvybinių funkcijų procesus.

Ši pagrindinė apykaita suprantama kaip energijos kiekis, kuris yra reikalingas organizmui ramybės būsenoje nieko nevalgius (per 12-18 val po paskutinio valgymo) ir esant supančios aplinkos temperatūrai 16-18 °C . Suaugusio, vidutinės kūno masės ir ūgio žmogaus pagrindinė apykaita sudaro 1100-1700 kcal, o organizmo energetinis eikvojimas (ramybės būsenoje) eina metabolizmo lygio palaikymui, kuris reikalingas kvėpavimui palaikyti, širdžiai, raumenų tonusui, inkstams, kepenims ir t.t., žinoma ir tuo pačiu palaikyti kūno temperatūrą.

Pagrindinės apykaitos didį/apimtį gali veikti įvairūs faktoriai, o oksidacijos procesų intensyvumas organizme priklauso nuo individualių ypatybių ir organizmo būklės – lytis, amžius, kūno masė, ūgis, maitinimosi sąlygos, raumenų darbas, endokrininės ir nervų sistemos.

Medžiagų apykaitos dydžiui/mastui turi poveikį supančios aplinkos sąlygos – temperatūra, barometrinis slėgis, oro drėgnumas ir sudėtis ir t.t..

Maisto medžiagoms organizme oksiduojantis, o susidariusi organizmo energija matuojama kilokalorijomis (kcal) arba džauliais (J). Dirbančiam žmogui (atsižvelgiant į jau minėtas sąlygas aukščiau – lytis, amžius…) protinį ar lengvą fizinį darbą vidutiniškai per parą gali prireikti iki 2200 kcal, o intensyviai sportuojant reikia dar daugiau.

Mityba yra reikšmingai įtakojanti žmogaus sveikatą ir jei mityba yra netinkama (nevisavertė, neįvairi), tai turi įtakos trumpalaikiams sveikatos sutrikimams bei ilgalaikėms atsirandančioms ligoms, kurios kai kada baigiasi tiesiog pirmalaike mirtimi. Žmogaus mityba turi didelę svarbą visose žmogaus egzistavimo ir gyvenimo stadijose, pradedant nuo vaisiaus užuomazgų ir raidos motinos įsčiose, vaikui gimus, augant ir vystantis, mokslų kokybei, jau suaugus darbingumui ir iki normalios sveikatos palaikymo, gyvenimo funkcionalumui ir aktyvumui, prisitaikymui prie aplinkos.

Taigi, kaip pastebėjote, šiame skyriuje pateikta informacija vėl kartojasi su jau esama visame straipsnyje, bet ją buvo būtina pakartoti tam, kad suprastume kas parašyta žemiau. Dauguma žmonių į tai net neatkreips dėmesio, bet įdomumo dėlei galima paminėti, kad dar būdami gimdoje mes augame ir vystomės bei buvome privesti naudotis tomis medžiagomis, kurias mama teikėsi mums pateikti.

Gimdami, jau esame apdovanoti savo asmeninių genotipu (organizmo paveldimumo faktorių visuma), kurį mums davė mama ir tėtis. Genotipą galima apibūdinti kaip programą, mūsų kūno vystymosi programa, ji yra sudaryta iš genetinio kodo (DNR kodo), kuris nusprendžia mūsų genetinio kūno stovį nuo gimimo iki mirties. Ir sakykime jeigu taip nutiko, kad tam tikru laiko tarpu, tam tikru momentu ši programa negalėjo atsiskleisti, tai ji nerealizuosis daugiau niekada, šis tarpsnis bus praleistas visam laikui.

Kodėl tai susiję su mitybą? Ogi viskas paprastai. Sakykime, vaikas pagal savo genetinio kodo planą turi visas galimybes tapti labai gabiu, su dideliomis protinėmis galimybėmis žmogumi. Bet per jo devynių mėnesių egzistavimo laikotarpį smegenų žievė neišsivystys iki reikiamo lygio tik dėl to, kad mama nėštumo metu maitinosi neteisingai ar tiesiog nekreipė į tai tinkamo dėmesio (baltymų lygis maiste mažas, o riebalų, kad nesustorėti, vos ne visai buvo atsisakyta).

Jam gimus jis vėl maitinamas mamos pienu, kuriame vėlgi dėl blogos mamos mitybos baltymų ir riebalų lygis mažas. Ir visa tai reiškia, kad statybinių medžiagų (baltymų ir kt.) vystytis vaiko organizmui yra per mažai, o riebalinės rūgštys yra tiesiog būtinos smegenims ir jos negalės pasiekti tikėtino išsivystymo lygio. O galėjo tapti genealiu žmogumi, bet deja, sunku net daugybos lentelę išmokti.

O va štai jau kitu laikotarpiu, maždaug keturioliktiems berniuko gyvenimo metams, prasideda jo lytinis brendimas. Kraujyje ima didėti testosterono lygis, auga griaučių raumenynas ir kaulinės struktūros, tiesiog berniukas ima tapti vyru. Bet, jei vėlgi tokiu laikotarpiu vaiko neaprūpinti visomis reikiamomis maitinimosi medžiagomis – statybinėms struktūroms baltymais, riebalinėmis rūgštimis ir tuo pačiu cholesterolių hormonų gamybai – tai visai tikėtina, kad berniukas tinkamai neišsivystys ir ne taps pilnaverčiu vyriškiu, o greičiau „mergaite”, kuriuos labiau nei tradicines šeimas gina lygių teisių gynėjai. Ir taip gali nutikti žinoma ne tik su berniukais, bet panašiai ir su mergaitėmis.

Tiems, kas niekada nekreipė tinkamo dėmesio į pilnavertę mitybą, galbūt taps aiškiau, kodėl ji tokia svarbi, nes dėl nevisavertės mitybos sutrinka organų ir jų sistemų funkcijos, organizmas išsenka, kyla įvairūs virškinamojo trakto sutrikimai (vidurių užkietėjimas ir pan.), tam tikrų maistinių medžiagų trūkumas organizme gali sukelti įvairias ligas (pvz., vitamino C trūkumas – skorbutą, geležies trūkumas – mažakraujystę).

Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad vis didėjant pigaus maisto gausai ir esant lengvam jo pasiekiamumui maistas dažnai vartojamas nekokybiškas ir per daug gausiai. O tai jau sukelia nutukimą, kuris skatina diabetinius ir aterosklerozinius susirgimus, širdies ir kraujagyslių ligas, žmogus tampa mažai fiziškai aktyvus ir pan. Nutukimas išsivysčiusiose šalyse vis labiau tampa opi problema, kuri trumpina žmogaus gyvenimo trukmę.

Žmogus vertinantis savo sveikatą, nuo kurios priklauso jo gyvenimo kokybė, turi atkreipti dėmesį į racionalią mitybą, kai gaunamas reikiamas reikalingų medžiagų kiekis būtinų normaliai organizmo veiklai ir jo vystymuisi. Maistas turi būti pakankamai subalansuotas (optimalus suvartojamų maisto komponentų santykis), įvairus ir visos maisto medžiagos turi būti gaunamos proporcingai esamam poreikiui (priklausomai nuo amžiaus, svorio, aktyvumo ir pan.). Taipogi reiktų atkreipti dėmesį ir į režimą, režimo ir maitinimo įpročių neturėjimas veda prie jau minėtų problemų susijusių su bloga mityba.

Taigi, pabaigai – per kartų kartas, tobulindami savo mitybos įpročius ir juos perduodami tolimesnėms kartoms, tobuliname visuomenės sveikatą ir genetinį kodą, tampame ne tik sveikesni, bet ir protingesni, darbingesni ir ilgiau išliekame jauni. Net nežinia, kur mes būtume dabar ir ką jau būtume pasiekę, jei būtume kiek sąmoningesni sau ir atsakingesni prieš ateinančias kartas.