Psichika – (gr. psychikos — sielos, dvasinis) smegenų funkcija atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ta aplinka (būdo, mąstymo, elgsenos ypatybės).
Individo įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių (proto, jausmų, valios) visuma. Psichiką tiria psichologija.
Terminas dažnai naudojamas filosofijoje, psichologijoje ir medicinoje. Psichika dažnai apibūdinama kaip nervų sistemos funkcijų dalis, apimanti elgesį, mintis, asmenybę, pojūčius, suvokimą, emociją, atmintį ir pan., t. y. specifiniai žmogaus ir gyvūno gyvenimo (gyvensenos) aspektai jų sąveikoje su supančia aplinka. Kitaip sakant, organizmo sąveikoje su supančia aplinka, formuojasi psichiniai reiškiniai (pojūčiai, emocijos, suvokimas ir t.t.), t. y. gyvo organizmo sąveikos forma su supančia aplinka, pagrįsta objektyvios tikrovės požymių aktyviu atspindėjimu. Aktyvus atspindėjimas pirmiausiai pasireiškia būsimų veiksmų (kaipo idealios formos poelgių) paieškose ir išbandyme.
Psichiką paprasčiau būtų galima pavadinti dvasinių procesų ir reiškinių visumą, kuri kartu su somatiniais (kūno) procesais, atsiranda tam tikrame biologinės evoliucijos lygmenyje. Aukščiausia psichikos forma – sąmonė – būdinga žmogui. Psichiką, taip pat galima apibūdinti kaip individo įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių visuma.
Psichika būdinga gyvoms būtybėms, turinčioms centrinę nervų sistemą, smegenis. Nors ∆ yra nervų sistemos savybė, tačiau psichinės veiklos ir nervų sistemos veiklos dėsniai netapatūs. ∆ yra subjektyvus, t. y. priklausantis nuo vidinių subjekto savybių, objektyvaus pasaulio atspindėjimas (pažinimas), turintis savo dėsnius. ∆ savybė yra jos aktyvumas. Kuo sudėtingesnė organizmo nervų sistema, tuo sudėtingesnė ir jo ∆. Žmogaus nervų sistema, kurios svarbiausia dalis yra smegenų didieji pusrutuliai, yra gerokai labiau išsivysčiusi už kitų gyvūnų nervų sistemą. Darbo procese, susiklosčius visuomeniniam gyvenimo būdui ir kalbai, susiformavo sąmonė – aukščiausia ∆ funkcija, kuri būdinga tik žmogui.
Psichiką sudaro psichiniai procesai ir psichinės savybės. Psichiniai procesai skirstomi į pažintinius procesus – pojūtis, suvokimas, vaizdinys, mąstymas, vaizduotė, atmintis; valios procesus – noras; emocinius procesus arba psichines būsenas – emocijos, nuotaika, nerimas, pyktis.
Dažnai terminas „psichika” yra vienintelis žodis individo abstrakčių funkcijų (emocijų, mąstymo, orientacijos, sąmonės, pojūčių, suvokimo, atminties, proto) visumai išreikšti. Šios funkcijos jokiu būdu neapsiriboja „objektyvios tikrovės atspindžiu”, o yra žymiai platesnės, todėl medicinoje ir kituose gamtos moksluose filosofinio ∆ apibrėžimo reiktų nenaudoti. Medicinoje ∆ suvokiame kaip galvos smegenų funkcionavimo rezultatą, labai individualų ir intymų. Mes galime perduoti savo mintis ir jausmus, bet visada per elgesį – balsu, gestais, mimika ir kt. Nežiūrint į tai, kad yra neapčiuopiama, ∆ yra tikra, ji egzistuoja.
Sveika subalansuota ∆ įgalina žmogų džiaugtis gyvenimu, mylėti save ir kitus, dirbti visuomenei naudingą darbą. Nesveika ∆ – kai suyra visuma, sutrinka įvairių ∆ procesų koordinacija. Šių sutrikimų priežastys dažniausiai būna psichologinės, tačiau gali būti ir fizinės – galvos smegenų trauma, navikas, medžiagų apykaitos sutrikimas ir kt.