Fagocitozė (gr. phagos – ėdikas+kytos – ląstelė) – (endocitozės procesas) aktyvus organizmo gebėjimas paglemžti ir suvirškinti yrančių audinių liekanas, į jį patekusius svetimkūnius, mikroorganizmus. Fagocitai gali būti įvairios ląstelės, bet ypač reikšmingi neutrofilai, monocitai ir histiocitai.
Fagocitozę galima apibūdinti kaip procesą, kurio metu specialiai tam pritaikytos kraujo ir organizmo audinių ląstelės (fagocitai) pačiumpa (apgaubia, praryja) ir suvirškina kietas daleles.
Neutrofilai fagocituoja mikrobus, todėl vadinami mikrofagais, o monocitai ir histiocitai – makrofagais (suvirškina ir stambesnes daleles). Fagocitozė susideda iš kelių fazių.
Fagocito citoplazminė membrana apsupa fagocituojamą dalelę ir ją apgaubia.
Citoplazmoje apgaubta membranos dalis atsiskiria ir susidaro vakuolė-fagosoma.
Prie jos priartėja lizosomos ir, susiliejusios su ja, sudaro fagolizosomą.
Lizosominiai hidroliziniai fermentai suardo fagocituotas daleles, vyksta tarpląstelinis virškinimas.
Pirminės lizosomos, sudarytos iš Goldžio aparato, granulėse turi daug hidrolazių (proteazės, fosfatazės, esterazės, DNRazės, RNRazės), kurios rūgščioje fagolizosomų aplinkoje gali hidrolizuoti daugelį organinių molekulių. Fagosomų viduje esantis žemas pH turi baktericidinį poveikį ir sudaro optimalią aplinką lizosomų hidrolazių aktyvumui. Pvz., fagocitinių ląstelių membranose yra fermentas NADPH oksidazė, patekę į organizmą mikroorganizmai aktyvina minėtą fermentą, kuri sintetina superoksidą.
Susidaręs superoksidas naikina mikroorganizmus ir taip apsaugo ląsteles nuo infekcijos. Tokia fagocitozė vadinama užbaigta. Šie fermentai ardo mikroorganizmų polimerų molekules ir išlaisvina aminorūgštis, monosacharidus, nukleotidus, kurie patenka į ląstelių citozolį ir ten yra panaudojami.
Didelė membranos komponentų dalis ir nesuvirškintos medžiagos telkiasi liekamuosiuose kūneliuose, kurie egzocitozės būdu grįžta į fagocitų paviršiaus plazminę membraną. Be to, dalis membranos komponentų gali būti skaidomi ir panaudoti pačioje membranoje.
Tie mikrobai, kurių fagocitai nesuvirškina, ima daugintis ląstelių citoplazmoje, atsipalaiduoja iš jos ir tampa užkrato šaltiniu. Tai neužbaigta A arba endocitobiozė. Ji yra dėl nepakankamo antibakterinių katijoninių baltymų kiekio makrofagų lizosomose, skirtingai negu mikrofaguose.
Tokiu būdu, fagocitozė ne visada gali visiškai apginti organizmą ir kartais sudaro sąlygas mikrobams plisti. Fagocitozę skatina histaminas, kalcio, magnio druskos, slopina – vitaminų stoka, kortikosteroidai, alkaloidai.