Porfirinai – gamtinis pigmentas; tetrapirolo junginiai. Porfirinų struktūros pagrindą sudaro porfinas, o porfinas sudarytas iš 4 pirolo žiedų, kurie tarpusavyje surišti metininiais tilteliais (metininėmis grupėmis (=CH−).
Taigi, porfirinai yra dariniai iš porfino. O jei kalbant tiksliau, tai atitinkamų reakcijų metu pakitę porfinai, turintys pakaitų pirolo cikluose, vadinami porfirinais.
Priklausomai nuo pirolo žieduose esančių struktūrinių pakeičiamųjų elementų išskiriama keletą porfirinų tipų: protoporfirinai, etioporfirinai, mezoporfirinai ir koproporfirinai.
Protoporfirinai yra visų kitų porfirinų pirmtakai ir labiausiai paplitę gamtoje. Skirtingų baltymų hemas gali turėti skirtingus porfirinų tipus (pvz., hemoglobino heme yra protoporforinas ІX). Porfirinų prostetinės grupės įeina į hemoglobino, citochromų sudėtį ir atlieka svarbias funkcijas pernešant ir saugant deguonį bei pernešant elektronus. glicinas yra vienas ir pagrindinių porfirinų sintezės substratų.
Aukštesniųjų eukariotų ląstelėse glicinas reaguoja su sukcinil-KoA ir susidaro δ-aminolevulinatas. Susijungus dviem δ-aminolevulinato molekulėms susidaro porfobilonogenas, kuris per daugelį reakcijų virsta protoporfirinu. Katalizuojant fermentui ferochelatazei, į protoporfirino molekulę įsijungia geležis ir susidaro hemas.
Hemas susideda iš dvivalenčio geležies jonų (Fe2+) ir porfirino. Taigi, šie azoto turintys pigmentai (porfirinai), įeina į hemoglobino, chlorofilo, kai kurių fermentų molekulių nebaltyminę dalį.
Dėka savo unikalių fizinių ir cheminių savybių, porfirinai ir jų analogai plačiai tyrinėjami chemijos, biologijos, medicinos ir kt. srityse.
liga, kurios metu pasireiškia pigmentinės apykaitos sutrikimas su padidintu kiekiu porfirinų kraujyje ir audiniuose, taip pat padidintu porfirinų šalinimu su šlapimu ir išmatomis, vadinama porfirija arba porfirininė liga.