Antioksidantinio poveikio fermentai – prie fermentų, saugančių ląsteles nuo aktyvių deguonies formų, priskiriama superoksido dismutazę, katalazę ir glutationo peroksidazę.
Šie fermentai labiausiai aktyvūs kepenyse, antinksčiuose ir inkstuose, ten kur mitochondrijų, citochromo P450 ir peroksisomų daugiausia.
superoksido dismutazė (SOD) paverčia superoksido anijonus į vandenilio peroksidą:
2O2•- +2H+ →H2O2+O2.
SOD izofermentai yra ir citozolyje ir mitochondrijose ir yra kaipo tokia pirmoji gynybos linija, kadangi, esant elektronų nutekėjimui iš kvėpavimo grandinės, superoksido anijonas paprastai susidaro iš aktyvių deguonies formų pirmasis. SOD sintezė padidėja jeigu tik ląstelėse yra aktyvuojama peroksidacija.
katalazė. vandenilio peroksidas, kuris gali inicijuoti vienos iš aktyviausių aktyvių deguonies formų susidarymą – hidroksilo radikalo (OH•), yra ardomas fermento katalazės:
2H2O2→2H2O+O2.
Katalazė randasi pagrinde peroksisomose, kur susidaro didžiausias kiekis vandenilio peroksido, taip pat ląsteles saugo ir leukocituose.
glutationo peroksidazė yra svarbus fermentas, aprūpinantis aktyvių deguonies formų inaktyvaciją, kadangi jis ardo ir vandenilio peroksidą ir lipidų hidroperoksidus. Jis katalizuoja peroksidų redukciją su tripeptido glutationo (y-glutamil cisteinilglicin) pagalba. Sulfhidrilinė glutationo grupė (GSH) tarnauja elektronų donoru ir oksiduodamasi sudaro disulfidinę glutationo formą, kurioje dvi glutationo molekulės surištos per disulfidinę grupę.
H2O2+2GSH→2H2O+G-S-S-G.
Oksiduotas glutationas redukuojamas glutationreduktaze:
GS-SG+NADPH+H+→2GSH+NADP+.
Glutationo peroksidazė, kuri redukuoja membranose lipidų hidroperoksidus, kaip kofermentą naudoją seleną (reikalingas maisto mikroelementas). Esant jo trūkumui antioksidantinės apsaugos aktyvumas mažėja. (T. p. plč. žr. Aktyviosios deguonies formos.)