Albuminas – chem.: paprastasis (globulinis), nedidelės molekulinės masės baltymas; tirpstantis vandenyje; kristalizuojasi sočiajame Na₂SO₄ tirpale; prijungia vandenį, metalų jonus ir kitas medžiagas. Albumino molekulę sudaro viena ilga polipeptidinė grandinė, kurios N-gale yra asparto rūgštis, o C-gale – alaninas. Struktūroje yra 585 aminorūgščių liekanos, 17 disulfidinių jungčių. Molekulinė masė 35 000-70 000 Da, pl – 4,7. Aptinkamas žmogaus ir gyvūnų skysčiuose, tam tikrų augalų sėklose.

Albuminai yra augalų ir gyvūnų audiniuose (pvz., raumenyse – mioalbuminas), ypač daug yra kraujyje (kraujo serume yra 46-50 g/l.), kiaušiniuose (ovalbuminas), piene (laktalbuminas), augalų sėklose (pvz., leguminas – ankštinių augalų albuminas). Žmogaus organizme albuminas sintetinamas kepenyse (per parą apie 12 g) ir gali sudaryti 50-60 % kraujo plazmos baltymo. Žmogaus organizme yra apie 310–330 g albuminų, iš jų 110–130 g yra kraujyje.

Albuminas laikomas pagrindiniu baltymu, kuris palaiko normalų kraujo tūrį ir slėgį bei yra pagrindinė transportinė kraujo medžiaga (perneša nekonjuguotą bilirubiną, riebiąsias rūgštis, kalcį, cinką, vitaminus, hormonus, kai kuriuos vaistus). Esant organizmo dehidratacijai gali padaugėti albuminų, o sumažėti gali  dėl įvairių uždegimų, širdies nepakankamumo, sulėtėjusios sintezės kepenyse (kepenų ligos, nepakankama mityba, piktybinis procesas), baltymo netekimo (nudegimai, nefrozinis sindromas, virškinamojo trakto ligos), taipogi esant sepsiui, piktybiniams navikams ar badaujant.

Albumino koncentracijos pokyčiai kraujyje gali sukelti jame esančių medžiagų koncentracijos pokyčius (pvz., kalcio). Albuminai nėra glikoproteinai, kiek mažesnė dalis nei pusė visų albuminų cirkuliuoja kraujyje, likusi dalis yra tarpląsteliniame skystyje.

Esant nedideliai molekulinei masei ir dideliai jų koncentracijai albuminai garantuoja iki 80% kraujo plazmos osmosinio slėgio. Esant hipoalbuminemijai, kraujo plazmos osmosinis slėgis sumažėja, todėl pažeidžiama pusiausvyra paskirstant neląstelinį skystį tarp kraujagyslių ir nelastelinės erdvės. Kliniškai tai sukelia pabrinkimus.

Dėl santykinio kraujo plazmos tūrio mažėjimo sumažėja inkstų kraujotaka, tai skatina renino-angiotenzino-aldosterono sistemą, kuri garantuoja kraujo tūrio atkūrimą. Tačiau jei trūksta albuminų, kurie turi sulaikyti Na⁺ , kitus katijonus ir vandenį, vanduo migruoja į tarpląstelinę erdvę, didindamas pabrinkimus.

Nustatyta, kad hiperproteinemiją dažniausiai lydi hiperglobulinemija, o hipoproteinemiją – hipoalbuminemija.

Albuminų organizme yra visada, todėl jie yra vieni iš svarbiausių organizmo atsarginių baltymų, kurie badaujant tam tikrą laiką apsaugo organizmą. Be to, iš jų kepenyse gali susidaryti kiti svarbūs baltymai. Sutrikus kepenų veiklai (pvz., apsinuodijus alkoholiu), albuminų sintezė susilpnėja ir jų kraujyje sumažėja. Dėl to, kaip jau minėta, kraujyje nesilaiko vanduo ir audiniuose susidaro pabrinkimas. Albuminų organizmas gauna su maistu – pienas, mėsa, kiaušiniai, o kepenyse sintetinami specifiniai albuminai.