Fermentopatijos (lot. fermentum – raugas + gr. pathos-liga), enzimopatijos – ligos, kurias sukelia paveldimi medžiagų apykaitos defektai.

Atsiranda dėl genetinių pakitimų, kurie sutrikdo biochemines reakcijas. Biocheminių reakcijų sutrikimus sukelia visiškas arba dalinis fermento neveiklumas (dėl jo struktūros pokyčių), fermento stoka, kartais perteklius. Pakinta fiziologinė sistemų veikla, pažeidžiamos įvairios organų ląstelės.

Žinoma ~1500 dėl šių priežasčių atsirandančių ligų: ~150 jų nustatyti tikslūs fermentų defektai. Dėl angliavandenių, aminorūgščių, riebalų, mukopolisacharidų, mineralinių medžiagų apykaitos defektų atitinkamai prasideda glikogenozės, fenilketonurija, lipidozės, mukopolisacharidozės ir kt. ligos.

Fermentopatijos kliniškai gali išryškėti bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje, dažniausiai – pirmosiomis gyvenimo dienomis ar mėnesiais, kartais – esant specifinėms sąlygoms (sutrikus mitybai, hipertermijos atveju). Kai kurios jų nustatomos tik specialiais tyrimo metodais.

Fermentopatijos gydomos dieta, vaistais, veikiančiais jų simptomus, kartais fermentais.

Fermentopatijas 1902 pirmasis nustatė Arčibaldas Garodas (Garrod; D. Britanija).