Feritinas – didelės molekulinės masės vandenyje tirpus baltymas (oligomeras), susidedantis iš 24 subvienetų, jame yra pagrindinės žmogaus ir gyvūnų geležies atsargos.
Feritinas yra oligomerinis baltymas, kurio molekulinė masė 500 kDa. Jis sudarytas iš sunkių (H) (21 kDa) ir lengvų (L) (19 kDa) polipeptidinių grandžių, sudarančių 24 subvienetus. Skirtingas protomerų rinkinys feritino oligomere lemia šio baltymo kelių izoformų susidarymą skirtinguose audiniuose. Feritinas yra tuščiavidurė sfera, kurios viduje gali būti iki 4500 trivalenčio geležies jonų. Nors, dažniausiai būna mažiau nei 3000. Sunkiosiose feritino grandyse Fe2+ oksiduojama į Fe3+.
geležis, hidroksifosfato pavidalu, yra sferos centre, kurios apvalkalas sudarytas molekulės baltymine dalimi. Ji patenka į vidų ir yra išlaisvinama išorėn pro kanalus, kurie prasiskverbia pro apoferitino baltymo apvalkalą. Nors, geležis gali būti atidedama ir feritino molekulės baltyminėje dalyje.
Feritinas aptinkamas beveik visuose organizmo audiniuose, jo koncentracija proporcinga geležies atsargų dydžiui, o pagrindinės saugojimo vietos yra blužnyje, kepenyse, kaulų čiulpuose. Nežymi feritino dalis išsiskiria iš audinių į kraujo plazmą. Kadangi feritino patekimas į kraują proporcingas jo kiekiui audiniuose, tai feritino koncentracija kraujyje yra svarbus geležies atsargų organizme diagnostinis rodiklis esant geležį stokojančiai anemijai.
Feritinas gerai atspindi geležies atsargų kiekį organizme, jo tyrimais dažnai vadovaujamasi norint nustatyti geležies metabolizmo apykaitos sutrikimų diagnozę, gydymo monitoringui, įvertinti geležies atsargas, anemijos diferencinei diagnozei. Feritino tyrimas laikomas kaip rodiklis geležies trūkumui nustatyti tada, kai randamas sumažėjęs vidutinis eritrocito tūris (MCV) ir vidutinis eritrocitų hemoglobinas (MCH). Kadangi feritinas yra tuo pačiu ir ūmios (uždegimo) fazės baltymas, todėl jo koncentracija kraujyje pakyla. Dėl to jo vertinimas yra komplikuotas sergant kepenų ligomis, piktybiniais susirgimais ar uždegiminėmis ligomis.