Glikogenas yra rezervinis organizmo polisacharidas, jo sankaupų galima aptikti beveik visuose audiniuose. Daugelis audinių sintetina glikogeną kaip gliukozės rezervinę formą. Glikogeno sintezė ir skaidymas padeda aprūpinti gliukozės koncentracijos pastovumą kraujyje, o jo sandėliavimas sudaro audiniams galimybę esant poreikiui juo pasinaudoti. Glikogeno molekulė yra šakota, kurioje gliukozės monomerai sujungti tam tikrais glikozidiniais ryšiais (žr. pav.).
Šakotos struktūros glikogenas yra tirpesnis vandenyje, lyginant su taipogi šakota krakmolo struktūra, todėl greičiau panaudojamas.
Glikogenas audinių ląstelėse kaupiamas granulėmis, jų dydis gali būti nuo 10 nm iki 40 nm, o jų kiekis priklauso nuo mitybos. Pvz., tyrimų metu nustatyta, kad gerai maitinamų eksperimentinių žiurkių kepenyse glikogeno yra daug, o badaujančių – mažai. Nors iš tikro net nereikia per daug ieškoti eksperimentais pagrįstų tyrimų ir jų nagrinėti. Daugelis jėgos sporto atstovų žino, kuo raumenyse yra daugiau glikogeno, tuo jie labiau bus didesni, o jų formą atrodys dailiai apvali, o ne plokščia. Bet grįžkime prie glikogeno nagrinėjimo.
Glikogeno granulėse taipogi yra įterpti glikogeną sintetinantys ir skaidantys fermentai, bei kai kurie jo apykaitą reguliuojantys fermentai. Šie visi fermentai yra svarbūs glikogeno metabolizme. Glikogeno šakota struktūra lemia didelį kiekį galinių monomerų buvimą, dėl ko fermentams tik lengviau atskelti ar prijungti monomerus skaidant arba sintetinant glikogeną. Fermentai gali veikti vienu metu keliose išsišakojusiose molekulės dalyse. Glikogenas pagrinde yra deponuojamas kepenyse ir griaučių raumenyse.
Po valgio, kuriame buvo gausu angliavandenių, kepenų glikogeno atsargos gali sudaryti maždaug 5 % jų masės. Raumenyse šis procentas mažesnis, apie 1 %, bet bendra raumenų audinio masė žymiai didesnė ir todėl bendras glikogeno kiekis raumenyse du kartus didesnis negu kepenyse. Glikogenas gali būti sintetinamas daugelyje ląstelių, pvz., neuronuose, makrofaguose, riebalinio audinio ląstelėse, bet jo kiekis šiose ląstelėse nežymus. Normalaus žmogaus organizme glikogeno gali būti iki 450 g. Tai yra normalaus žmogaus, o sportininko (pvz., sunkiaatlečio) hipertrofuotuose raumenyse gali būti žymiai daugiau.
Dabar nesigilinant į glikogeno biocheminio metabolizmo nuodugnumus reikia pasakyti, kad glikogeno skilimas kepenyse pagrinde palaiko gliukozės lygį kraujyje postabsorbciniu periodu. Todėl glikogeno kiekis kepenyse kinta priklausomai nuo mitybos ritmo. Ilgai badaujant jis mažėja beveik iki nulio. Raumenų glikogenas naudojamas kaip gliukozės rezervas, t. y. energijos šaltinis raumenų susitraukinėjimams. Raumenų glikogenas nėra naudojamas palaikyti gliukozės lygiui kraujyje. Raumenyse nėra tam tikro fermento ir laisvos gliukozės susidarymas negalimas. Glikogeno eikvojimas raumenyse pagrinde priklauso nuo fizinės apkrovos. Beje, glikogeno skaidymas vadinamas glikogenolize. Kadangi jau paminėjome keletą angliavandenių metabolizmo organizme terminų, tai neįgudusiai ausiai dažnai jie gali būti itin panašūs ir atrodyti jog tai vos ne viena ir tas pats.