Skysčių (vandens) kiekio organizme atstatymas (rehidratacija) yra vienas iš svarbesnių uždavinių palaikant ištvermę treniruotės metu. Vandens svarba nenuginčytinai svarbi fizinės veiklos metu. Sportiniai rodikliai žymiai krenta, kai du ar šiek tiek daugiau procentų nuo kūno masės yra prarandama su prakaitu. Pavyzdžiui, kai 70 kg sveriantis atletas treniruotės metu praranda 1,4 kg (kas sudaro 2 %), jo pajėgumų rodikliai daugumoje atvejų irgi stipriai kris.

Be to, treniruotės metu (fizinio darbo metu) netekus daugiau nei 4 % vandens nuo bendros kūno masės organizmo vėsinimas krenta, įmanoma gauti šilumos smūgį, netekti sąmonės ar netgi numirti. Dėl tos priežasties sportininkams yra labai svarbu treniruotės metu išgerti pakankamą kiekį vandens ir/arba kokio gėrimo su gliukozės ir elektrolitų tirpalu vandens balanso palaikymui.

Daugumai sportininkų, priklausomai nuo temperatūros, drėgmės, pratimų intensyvumo, klimato sąlygų, apsirengimo, taipogi nuo individualios reakcijos į pratimą, normalus prakaitavimo greitis kinta nuo 0,5 iki 2,0 l/h. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai reiškia, kad tokiais momentais, atleto vandens balanso palaikymui ir jo netekimo kompensavimui reikia vartoti nuo 0,5 iki 2 l/h vandens. Treniruotės metu reikėtų vartoti maždaug po 150-250 ml vandens/gliukozės-elektrolitinio gėrimo kas 10 -15 min. Atletams nereikėtų pasikliauti troškulio jausmu, kadangi jis dažnai atsiranda jau tik po žymaus skysčių praradimo su prakaitu.

Be viso to, sportininkams gali būti rekomenduotina pasisverti prieš atliekant pratimus ir po, kadangi taip galima sužinoti adekvačią organizmo hidrataciją. Reikėtų gerti tokį vandens kiekį, kad svoris į treniruotės pabaigą pakistų nežymiai. Po treniruotės, reikėtų gerti nedideliais kiekiais, kol svoris visiškai atsistatys.

Sportininkams reikėtų įprasti gerti vandenį treniruotės metu. Vandens išgeriamą kiekį reikėtų padidinti sportuojant karštoje/drėgnoje aplinkoje. Nereikėtų pamiršti, kad stipriai prakaituojant netenkama mineralų, todėl vartoti reikia mineralinį vandenį, kuris pakankamai turtingas įvairiomis druskomis (kalio, chloro ir kt.).

Be viso to, nereikėtų užsiimti neadekvačiomis ir pavojingomis kūno masės mažinimo priemonėmis, tokiomis kaip per dažnas ir gausus prakaitavimas saunoje, guminių kostiumų nešiojimas, griežtos maisto dietos, vėmimas, diuretikų naudojimas ir kt.

Taigi, darant tarpinę išvadą reikia pakartoti, kad fizinės veiklos metu yra svarbu išvengti dehidratacijos tam, kad nenukristų fiziniai (sportiniai) rodikliai, ypač kai sportuojama karštose ir drėgnose sąlygose;

reikia gerti vandens pakankamai;

angliavandenių vartojimas treniruotės metu padeda pagerinti sportinius rodiklius ir centrinės nervų sistemos funkcijas.

Beveik visi valgomi produktai savyje turi vandens, kuris taipogi pasisavinamas virškinimo metu. Dauguma vaisių ir daržovių 75-90 % yra iš vandens; mėsoje maždaug yra 50-70 % vandens. Vidutiniškai per dieną, maždaug apie 1 litrą vandens, galima gauti vien tik iš maisto, bet tai taikytina tik tais atvejais, kai suvalgomas pakankamai didelis kiekis vaisių ir daržovių, kurie yra pagrindiniai maistinio vandens šaltiniai.

Nors dauguma žmonių ir jaučia esančios dehidratacijos požymius treniruotės metu, vistiek ne visi iš jų geria pakankamą (turima omenyje neperteklinį) kiekį vandens. Atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, kad atstatyti skysčių atsargas, kurios buvo išnaudotos per intensyvią treniruotę (sunkų fizinį darbą), organizmui gali reikėti 2-3 litrų (apie 8-12 puodelių) ar net dar daugiau vandens visos dienos eigoje. Žinoma, iš to pateikto kiekio didžioji dalis turėtų būti paprastas (arba mineralinis) vanduo, o ne maišyti gėrimai.

Priklausomai nuo atleto kūno svorio ir prakaitavimo intensyvumo, per valandą treniruočių jis gali netekti apie 1 litrą vandens. Treniruojantis (dirbant) vidutiniu intensyvumu vidutinio klimato sąlygomis, per valandą laiko kartu su prakaitu galima netekti maždaug iki 1-2 litrų arba 1-2 kg skysčių. Tai reiškia, kad žmogus sveriantis 68 kg gali per valandą lengvai netekti 2 % nuo savo bendros kūno masės ir tai pagrinde bus prarandamas vanduo, o ne kaip daugelis norėtų, kad tai būtų kūno riebalai.

Viso to pasekoje jau atsiranda pirminiai dehidratacijos požymiai. Jei treniruotės vyksta daug intensyviau arba labiau ekstremaliose sąlygose, dehidratacija bus stipresnė. Gali pasirodyti keista, bet organizmo vandens išsekinimas gali būti pakankamai lengvas procesas. Jeigu per treniruotę prarastų skysčių atsargos nebus atstatytos, tai nuovargis atsiras anksčiau ir treniruotės intensyvumas kris. Žinoma taip nebūtų jei palaipsniui vyktų prarasto vandens kiekio kompensavimas.

Jeigu neatstatyti prarastų organizmo skysčių kiekį po treniruočių (periodu nuo vienų treniruočių iki kitų), tai darbingumo rodikliai nukris jau per keletą dienų, o ateityje sveikatos stovis tik blogės ir gali iškilti reali grėsmė.

Yra pastebėta, kad mažiau nei per valandą treniruočių, atleto fizinis aktyvumas mažėja, o jei jas pradėsite dehidratacijos stovyje, tai vyks dar greičiau;

tokia būsena sumažina darbo efektingumą 48 %;

padidina perkaitimo simptomų (traukuliai, šilumos smūgis) atsiradimo riziką.

Žinoma, be fizinio aktyvumo, vandens poreikis gali atsirasti ir esant daugeliui kitų faktorių, pvz., padidėjusiai oro temperatūrai, žemam drėgnumui, aukštai vietovei, esant ligoms, stresui, nėštumui ir daugelis kitų.

Dehidratacijos ir šiluminio streso požymiai gali būti įvairūs: nuovargis, apetito stoka, paraudusi oda, karščio nepernešimas, galvos svaigulys, patamsėjęs šlapimas ir blogas jo kvapas, sausas kosulys, deginimas skrandyje, galvos skausmas, sausumas burnoje, sunkumas ryjant, nerangumas, besiraukšlėjanti sausa oda, skausmingas šlapinimasis, raumenų spazmai ir kt.