Oksidacinis stresas – organizmo ląstelės pažeidimo procesas oksidacinių reakcijų eigoje.
Visos gyvybės formos saugo savo ląstelių vidaus atstatomąją aplinką. Ląstelinis oksidacijos-redukcijos stovis yra palaikomas specializuotais fermentais ir tai vyksta esant pastoviems energijos apykaitos procesams. Tokios padėties sutrikdymas skatina atsirasti padidintą aktyviųjų deguonies formų lygį, tokių kaip peroksidai ir laisvieji radikalai. Tokių aktyviųjų deguonies formų poveikio rezultate oksiduojasi tokie svarbūs ląstelės komponentai kaip lipidai, baltymai ir nukleorūgštys.
Oksidacinis stresas, žmogaus organizme yra viena iš priežasčių, arba svarbi, atsirandančių rimtų ligų sudedamoji dalis (aterosklerozė, hipertenzija, Alzheimerio liga, diabetas, prisideda prie senėjimo procesų). Nors reikia paminėti, kad kai kuriuose atvejuose oksidacinis stresas organizme yra panaudojamas kaip apsauginis mechanizmas. Žmogaus imuninė sistema naudoja šitą stresą kovoje su patogenais, o kai kurios reaktyvios deguonies formos gali tarnauti kaip tarpininkai perduodant signalus ir atlikti kitas funkcijas.
Vertinant oksidacinio streso poveikio efektą, reikia turėti omenyje tai, kad daug kas priklauso nuo jo pasireiškimo stiprumo. Ląstelės gali sugrįžti į savo pradinį stovį su nedideliais pažeidimais, bet, labai stipriai pasireiškiantis oksidacinis stresas sukelia ląstelės žūtį.
Aktyviųjų deguonies formų padidėjimas sukelia oksidacinį ląstelės stresą. Tokios aktyviosios deguonies formos gali būti laisvieji radikalai kaip antai peroksidai, superoksidas arba aktyviausias hidroksiradikalas. Tokios medžiagos, kaip jų oksidacijos rezultatą, gali sukelti daugelio ląstelės komponentų pažeidimus.
Dauguma reaktyvios deguonies formos nuolat susidaro ląstelėje, bet jų normos lygis nedidelis ir ląstelė juos arba inaktyvuoja su antioksidantinės sistemos pagalba, arba pakeičia pažeistas molekules. Tokiu būdu, aktyvios deguonies formos, susidaro kaip šalutinis produktas normalaus ląstelinio metabolizmo metu (pagrinde dėl nedidelio elektrolitų nuotekio mitochondrijų kvėpavimo grandinėje, taip pat kitose reakcijose citoplazmoje) nesukeldamos ląstelės pažeidimo.
Bet aktyviųjų deguonies formų lygis, kuris peržengia ląstelės galimybes, skatina rimtus ląstelinius sutrikdymus (pvz., ATP išeikvojimas) ir kaip viso to galutinis rezultatas yra galimas ląstelės suardymas. Priklausomai nuo streso stiprumo, ląstelės gali žūti apoptozės eigoje, kai ląstelės vidaus turinys spėja degraduoti iki netoksinių skilimo produktų. Arba nekrozės metu, kai oksidacinis stresas per didelis. Nekrozės metu, ląstelinė membrana pažeidžiama ir ląstelės turinys patenka į supančią terpę, o tai gali pažeisti supančias ląsteles ir audinius. (T. p. žr. term. ↑ aktyviosios deguonies formos.)