Senovės Lietuvos baltų dievybės: ’’Ašvieniai’’. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Video: Ašvieniai – tai baltų mitologijoje minimi dieviški dvyniai žirgai, laikomi mitinėmis būtybėmis su dieviškumo bruožais. Jų kilmė siekia indoeuropietišką laikotarpį (apie II–I tūkst. pr. Kr.), o pats vardas „Ašvieniai“ giminingas senovės indų Ašvinams. Jie nėra aukščiausi dievai, bet svarbūs dangaus ciklo veikėjai. Dažniausiai vaizduojami kaip du balti ar šviesūs arkliai, stovintys greta arba tempiantys Saulės vežimą. Jų išvaizda siejama su šviesa, grožiu ir judėjimu, o būdas – geranoriškas, globėjiškas, saugantis. Tikėta, kad jie gyvena dangaus sferoje, keliauja su Saule ir užtikrina jos kasdienį judėjimą. Jie lydi Saulę jos kelionėje dangumi, padeda jai tekėti ir leistis, saugo dangaus tvarką bei simbolizuoja šviesos ciklą. Ašvieniai simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą, dienos ir nakties ciklą, gyvybę, atsinaujinimą bei harmoniją. Jie siejami su Saule, aušra ir vakaro šviesa. Taip pat laikyti namų globėjais, todėl jų atvaizdai buvo naudojami ant stogų kaip apsaugos ženklas. Pagal mitologinę hierarchiją jie laikytini žemesnio rango dieviškomis būtybėmis, pavaldžiomis aukštesnėms dangaus jėgoms (pvz., Saulei). Giminystės ryšiai nėra aiškiai apibrėžti, tačiau jie visada minimi kaip dvyniai. Sinonimai ar giminingi vardai: Dievo Žirgai, Ašvieniai, Ašviniai, siejami su indoeuropietiškais Ašvinais. Pastaba: Ašvieniai nėra savarankiški aukščiausieji dievai kaip Perkūnas ar Saulė, tačiau jų funkcijos visiškai susijusios su dangaus pasauliu ir kosmine tvarka. English. Ancient Lithuanian Baltic deities: “Ašvieniai”. The depiction is based on descriptions from ancient…

Baltų mitologinė dvasia (dievybė): „Velnias“. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Video: Velnias – viena seniausių ir sudėtingiausių baltų mitologinių būtybių, kurios vardas minimas dar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu, tikėtina, siekia ankstyvąją baltų religijos raidą (I tūkst. po Kr. ar dar anksčiau). Jis laikomas ne tiek dievu, kiek chtoniška (požemio) dvasia ar mitine būtybe, turinčia ryšį su mirusiųjų pasauliu, žeme ir turtu. Vaizduojamas įvairiai: dažnai kaip žmogaus ir gyvūno hibridas – su ragais, kanopomis, uodega, kartais apaugęs plaukais, tačiau galintis keisti pavidalą ir pasirodyti kaip paprastas žmogus ar gyvūnas. Jo būdas dviprasmiškas – gudrus, klastingas, linkęs į apgavystes, tačiau neretai kvailokas ir pergudraujamas žmogaus. Gyvena pelkėse, miškuose, po akmenimis, urvuose ar po žeme, taip pat siejamas su vandeniu ir tamsiomis, drėgnomis vietomis. Jis simbolizuoja požemio pasaulį, materialų turtą, paslaptį, chaotiškas gamtos jėgas bei ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Velnias laikytinas žemesnio rango mitine būtybe nei aukščiausieji baltų dievai (pvz., dangaus dievybės), tačiau turinčia savarankišką galią. Kai kuriuose aiškinimuose siejamas su požemio dievais (pvz., Veleso tipo figūromis), todėl gali būti laikomas chtoniškos sferos atstovu. Tiesioginio pavaldumo aiškiai nenustatyta, tačiau jis dažnai priešpriešinamas dangaus dievams. Giminystės ryšiai aiškiai neišplėtoti, tačiau tautosakoje minimi „velniai“ kaip daugiskaitinė būtybių grupė. Sinonimai ir artimi pavadinimai: kipšas, nelabasis, piktoji dvasia, raguotasis. Velnias (Vėlinas) – kaip ten bebūtų, jis yra viena svarbiausių baltų mitologijos būtybių, požemio, mirusiųjų pasaulio, žemės gelmių, turtų ir magijos…

Senovės Lietuvos baltų dievybės: ’’Dievo sūnūs’’. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Video: Dievo sūnūs – tai baltų mitologijoje minimos jaunos dangaus dievybės, laikomos aukščiausiojo dangaus dievo Dievo palikuonimis ir jo palydovais. Jų kilmė siekia indoeuropietišką laikotarpį (apie II–I tūkst. pr. Kr.), o vardas „Dievo sūnūs“ vartotas liaudies dainose ir sakytinėje tradicijoje. Jie laikytini dieviškomis, bet ne aukščiausio rango būtybėmis. Dažniausiai vaizduojami kaip jauni, gražūs, šviesūs vyrai arba raiteliai, kartais siejami su žirgais ar net įgaunantys jų pavidalą. Jų išvaizda siejama su šviesa, jaunyste ir judėjimu, o būdo savybės – drąsa, kilnumas, pagalba ir globėjiškumas. Tikėta, kad jie gyvena dangaus erdvėje, keliauja kartu su Saule ir veikia tarp dangaus bei žemės pasaulių. Dievo sūnūs simbolizuoja šviesą, gyvybę, jaunystę, dangaus tvarką ir cikliškumą. Jie siejami su Saule, aušra, vakaro šviesa bei dangaus kelione. Laikytini dangaus palydovais ir tarpininkais, padedančiais Saulei judėti, saugančiais kosminę tvarką ir kartais gelbstinčiais ją iš tamsos ar jūros. Pagal mitologinę hierarchiją jie yra žemesnio rango dievybės, pavaldžios aukščiausiajam Dievui, kartais siejamos ir su Saule kaip artimiausia dieviškąja jėga. Giminystės ryšiai aiškūs – jie yra Dievo sūnūs, dažnai minimi kaip broliai ar dvyniai. Sinonimai ar giminingi įvardijimai: Dievo sūneliai, Dievaičiai, dangaus jaunuoliai, taip pat siejami su Ašvieniais ar indoeuropietiškais Ašvinais. Pastaba: Kadangi Dievo sūnų veikla vyksta išimtinai dangaus ir kosmoso sferoje, jie priskiriami aukščiausiajam mitologiniam lygmeniui, nors paprastai nelaikomi savarankiškais pagrindiniais dievais.…

Senovės Lietuvos baltų dievybė: „Mėnulis“. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Video: Mėnulis – viena iš seniausių baltų dangaus dievybių, kurios garbinimas siekia priešistorinius laikus, kai buvo formuojami pirmieji dangaus kūnų stebėjimu paremti tikėjimai. Jis laikomas dievu, o ne dvasia ar paprasta mitine būtybe. Dažniausiai vaizduojamas kaip sidabru švytintis vyras arba dangaus kūnas su žmogiškais bruožais. Jo išvaizda siejama su kintančiomis fazėmis – nuo jauno pjautuvo iki pilnaties rato. Mėnulis pasižymi ramybe, cikliškumu, tačiau mituose gali būti ir neištikimas ar permainingas. Jo buveinė – naktinis dangus, kur jis keliauja savo keliu, keisdamas formas ir šviesą. Jis simbolizuoja laiką, atsinaujinimą, gyvybės ritmą, taip pat siejamas su derlingumu, žmogaus likimu ir gamtos ciklais. Mėnulis laikytinas dangaus šviesulių dievybe, atliekantis laiko matavimo ir kosminės tvarkos palaikymo funkciją. Baltų mitologijoje jis užima svarbią, bet ne aukščiausią vietą – dažnai laikomas pavaldžiu aukštesnei dieviškai tvarkai, o kai kuriuose pasakojimuose baudžiamas Perkūno. Jo giminystės ryšiai siejami su Saule (dažnai laikoma jo žmona) ir Aušrine. Sinonimai: Mėnuo, Mėnesis, Jaunas Mėnulis, Dievaitis Mėnuo. Mėnulis baltų mitologijoje yra dangaus šviesulys ir dievybė, valdanti nakties šviesą, laiko skaičiavimą, mėnesių ciklą ir gamtos ritmus. Mėnulis glaudžiai susijęs su laiko tėkme, augalijos augimu, vaisingumu ir žmogaus gyvenimo ciklais. Liaudies dainose ir sakmėse jis dažnai vaizduojamas kaip Saulės vyras arba jos sužadėtinis, o jų tarpusavio santykiai aiškina dangaus reiškinius ir pasaulio tvarką. Pastaba: Baltų mitologijoje Mėnulis nėra…

Senovės Lietuvos baltų mitologinis veikėjas: Pažarinis. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Pažarinis – vėlyvuose lietuvių mitologijos aprašymuose minimas Saulės sūnus, siejamas su Merkurijaus planeta, ryto žara ir dangaus šviesa. Jo vardas pradėtas dažniau vartoti XIX–XX a. tautosakos ir mitologijos tyrinėtojų darbuose, remiantis senaisiais liaudies tikėjimais bei dangaus kūnų simbolika. Pažarinis laikomas mitine dangaus būtybe arba žemesnio rango dieviškuoju veikėju, priklausančiu Saulės dangiškajai šeimai. Jis vaizduojamas kaip jaunas, šviesaus veido, auksinių ar rusvų plaukų vyras, vilkintis švytinčiais dangaus drabužiais. Dažnai siejamas su rytmečio šviesa, judėjimu, budrumu ir dangiškų ženklų nešimu. Pasakojimuose jis gyvena dangaus skliaute, netoli Saulės kelio, kur lydi aušrą ir stebi dangaus tvarką. Pažarinis simbolizuoja rytinę šviesą, atsinaujinimą, žinojimą ir dangaus ciklų kaitą. Jis siejamas su Saule, Aušrine ir kitomis dangaus būtybėmis. Mitologinėje hierarchijoje laikomas pavaldžiu Saulei arba Dievo dangiškajai tvarkai. Kai kuriuose pasakojimų variantuose minimas kaip Saulės ir Mėnulio sūnus. Jo vardas kartais aiškinamas kaip kilęs iš žodžių „žara“ arba „pažaras“, reiškiančių švytėjimą ir dangaus pašvaistę. Retesniuose šaltiniuose Pažarinis siejamas ir su vardais Pažaras ar rytinės žaros nešėjas. English. Ancient Baltic mythological figure of Lithuania: Pažarinis. The depiction was created according to surviving descriptions from ancient writings and is not an exact copy. Pažarinis is a figure mentioned in later descriptions of Lithuanian mythology as the Son of the Sun, associated with the planet Mercury, the morning dawn, and celestial light.…

Senovės Lietuvos baltų mitologinė deivė: Žiezdrė. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Žiezdrė – baltų mitologinė astralinė būtybė, laikoma Saulės dukra ir siejama su Marso planeta. Jos vardas dažniausiai minimas XIX–XX a. baltų mitologijos rekonstrukcijose bei tautosakos aiškinimuose, paremtais senaisiais lietuvių ir latvių dainų motyvais apie Saulės dukteris. Tiesioginių ankstyvųjų rašytinių šaltinių apie Žiezdrę išliko nedaug, todėl ji laikoma daugiau rekonstruota nei aiškiai paliudyta deive. Žiezdrė vaizduojama kaip jauna, ugninga ir spindinti dangaus mergelė, kurios išvaizda siejama su rausva Marso šviesa. Ji apibūdinama turinti liepsnojančių atspalvių plaukus, švytinčias akis ir raudonai auksinius drabužius. Jos būdas laikomas energingu, drąsiu ir karštu, tačiau kartu saugančiu dangaus tvarką. Mitologiniuose vaizdiniuose ji gyvena danguje kartu su Saule ir kitomis dangaus dievybėmis. Žiezdrė simbolizuoja ugnį, kibirkštį, jaunatvišką jėgą, dangišką šviesą ir karo bei ryžto energiją. Ji laikoma astraline deive arba mitine dangaus būtybe, priklausančia Saulės šeimai. Pagal mitologinę hierarchiją ji nėra viena svarbiausių baltų dievybių, tačiau priklauso dangaus pasaulio veikėjams. Ji siejama su Saule, Mėnuliu, Aušrine ir kitomis Saulės dukromis. Kartais Žiezdrė laikoma Marso personifikacija baltų kosmologijoje. Įdomu tai, kad jos vardas galimai kilęs iš žodžių „žiežirba“ ar „žiezdras“, susijusių su ugnimi ir kibirkštimis. Minimos ir vardo formos: Ziezdrė, Žieždrė. Giminystė: Saulė – motina. Mėnulis – tėvas (daugelyje tautosakos variantų). Seserys: Aušrinė – Ryto žvaigždė (Venera), Vakarinė – Vakaro žvaigždė (Venera), Vaivora (arba kai kuriuose variantuose Pažarinis) – Merkurijaus…

Senovės Lietuvos baltų mitologinė deivė: Sėlija. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Sėlija (taip pat minima kaip Selija) – reta ir fragmentiškai išlikusi lietuvių baltų mitologijos dangaus deivė, siejama su Saturno planeta ir Saulės dukterimis. Jos vardas dažniau aptinkamas vėlyvesnėse mitologijos rekonstrukcijose, tautosakos aiškinimuose ir etnokosmologijos darbuose, daugiausia nuo XIX–XX a. Sėlija laikoma mitine dangaus būtybe arba žemesnio rango deive, pavaldžia Saulės dangaus tvarkai. Ji vaizduojama kaip rami, paslaptinga ir išmintinga dangaus keliautoja, susijusi su lėtu laiko tekėjimu, branda ir kosmine tvarka. Tradiciniuose apibūdinimuose minima kaip tamsesnių sidabrinių ar melsvų drabužių moteris, apsupta žvaigždžių šviesos. Jos gyvenamoji vieta – aukštasis dangaus skliautas, tolimiausia matomų planetų erdvė. Sėlija simbolizuoja laiką, rimtį, kantrybę, likimo pastovumą ir dangaus harmoniją. Ji siejama su Saturnu, dangaus ciklais ir Saulės šeima. Mitologinėje hierarchijoje ji nepriskiriama aukščiausiems baltų dievams, tokiems kaip Perkūnas ar Saulė, tačiau laikoma svarbia kosminės tvarkos dalimi. Giminystės ryšiais ji minima kaip Saulės duktė ir kitų planetų personifikacijų – Indrajos, Žiezdrės, Vaivoros bei Aušrinės – giminaitė. Įdomu tai, kad Sėlijos vardas beveik neišliko ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, todėl dauguma žinių apie ją remiasi vėlesnėmis interpretacijomis ir baltų kosmologijos tyrimais. Jos vardo sinonimais arba variantais laikomi Sėlija ir Selija. English. Ancient Lithuanian Baltic mythological goddess: Sėlija. The depiction was created according to surviving descriptions from ancient writings and is not an exact copy. Sėlija (also written as Selija) is a…

Senovės Lietuvos baltų mitologinė deivė: Indraja. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Video: Indraja – viena paslaptingesnių baltų mitologijos dangaus būtybių, dažniausiai laikoma Saulės dukra ir siejama su planeta Jupiteriu. Jos vardas plačiau pradėtas minėti XIX–XX a. tautosakos rinkiniuose, mitologijos rekonstrukcijose ir rytų Aukštaitijos sakmėse. Indraja laikoma mitine dangaus deive arba dvasine kosmoso būtybe, priklausančia Saulės dukterų ratui. Dažniausiai ji vaizduojama kaip jauna šviesiaplaukė mergina arba moteris, apsupta dangaus šviesos, vandens ir žvaigždžių simbolių. Jos būdas apibūdinamas kaip ramus, išmintingas, globėjiškas ir paslaptingas. Manoma, kad ji gyvena dangaus erdvėse, prie šviesos ir vandens pasaulių ribos. Kai kuriuose pasakojimuose ji siejama su lietumi, derlingumu, vandeniu ir dangaus tvarka. Indraja simbolizuoja dvasinę šviesą, dangaus harmoniją, išmintį ir kosmoso tvarką. Ji laikoma žemesnio rango dievybe arba mitine dangaus būtybe, pavaldžia Saulei – pagrindinei dangaus deivei. Giminystės ryšiais ji siejama su kitomis Saulės dukromis: Aušrine, Vakarinė, Vaivora ir kitomis dangaus šviesomis. Įdomu tai, kad Indrajos vardas nėra aiškiai minimas seniausiuose istoriniuose baltų šaltiniuose, todėl jos dabartinis mitologinis paveikslas daugiausia atkurtas iš tautosakos, vietovardžių ir vėlesnių mitologinių interpretacijų. Kartais jos vardas siejamas su Jupiterio pavadinimu arba lyginamas su senųjų indoeuropiečių dangaus dievybių vardais. Sinonimais ar artimais vardais kai kur laikomi: Indra, Indrija arba dangaus dukra. Pastaba. Su Indraja reikia būti atsargiems: Ji nėra minima ankstyvuosiuose baltų religijos šaltiniuose (Lasickio, Strijkovskio, Pretorijaus dievų sąrašuose). Dauguma pasakojimų apie ją kyla iš…

Senovės Lietuvos baltų mitologinė deivė: Vaivora. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Vaivora – lietuvių baltų mitologinė būtybė, siejama su Merkurijaus planeta, dangaus šviesa ir Saulės dukterų pasauliu. Jos vardas dažniausiai minimas vėlyvesnėse tautosakos rekonstrukcijose ir mitologų darbuose, todėl tiksli jos kilmė nėra aiškiai žinoma. Manoma, kad Vaivoros vardas pradėtas plačiau vartoti XIX–XX a. mitologiniuose užrašuose ir tautosakos aiškinimuose. Ji laikoma mitologine deive arba astraline dangaus būtybe. Vaivora dažniausiai vaizduojama kaip jauna, šviesi, paslaptinga mergina ilgais spindinčiais plaukais, apsupta aušros ar vaivorykštės spalvų. Jos būdas ramus, svajingas ir kiek lėtesnis nei kitų Saulės dukterų. Mitologijoje ji gyvena dangaus pasaulyje kartu su Saule ir kitomis dangaus dievybėmis. Vaivora simbolizuoja dangaus šviesą, spalvų kaitą, ryšį tarp dienos ir nakties bei kosminę harmoniją. Ji siejama su Merkurijumi, kartais – su vaivorykšte ir dangaus spindesiu. Pagal mitologinę hierarchiją Vaivora laikoma žemesnio rango dangaus dievybe arba Saulės dukterimi, pavaldžia Saulei. Jos giminystės ryšiai siejami su Aušrine, Vakarine ir kitomis Saulės dukromis. Kai kuriuose pasakojimuose ji minima kaip ramesnė ir mažiau darbšti sesuo. Vaivoros vardas kartais trumpinamas į Vaiva. Ji laikoma viena paslaptingesnių ir mažiau ištirtų baltų mitologijos figūrų. Giminystė: Saulė – motina. Mėnulis – tėvas (daugelyje tautosakos variantų). Seserys: Aušrinė (Venera), Vakarinė (Venera), Indraja (Jupiteris), Žiezdrė (Marsas), Sėlija (Saturnas), Žemė (kai kuriuose variantuose). Brolis (kai kuriuose variantuose) – Pažarinis. Pastaba. Pranė Dundulienė, remdamasi tautosakos ir Pauliaus Slavėno tyrimais, pateikia…

Senovės Lietuvos baltų mitologinė deivė: Vakarinė. Atvaizdas sukurtas pagal esamus senovės raštų apibūdinimus ir nėra tiksli kopija. Vakarinė – baltų mitologinė būtybė, siejama su vakaro žvaigžde, dažniausiai laikoma vakarine Veneros planeta. Jos vardas tautosakoje ir mitologiniuose šaltiniuose minimas nuo senųjų lietuvių bei latvių dainų laikų, o rašytiniuose tyrimuose plačiau nagrinėjamas nuo XIX a. Vakarinė laikoma mitologine deive arba personifikuota dangaus šviesule, susijusia su vakaru, sutema, ramybe ir dienos pabaiga. Dažniausiai ji vaizduojama kaip jauna, šviesi, rami ir graži mergina ilgais plaukais, vilkinti šviesiais ar sidabro atspalvių drabužiais. Jos gyvenamoji vieta siejama su vakariniu dangumi, Saulei leidžiantis už horizonto. Mitologijoje Vakarinė dažnai minima kaip Saulės duktė ir Aušrinės sesuo. Ji laikoma Saulei pavaldžia dangaus būtybe, kurios pareiga – vakare paruošti Saulei poilsio vietą arba pakloti jos patalą po dienos kelionės dangumi. Vakarinė simbolizuoja poilsį, tylą, vakaro grožį, moterišką švelnumą ir perėjimą iš dienos į naktį. Ji nepriklauso aukščiausių baltų dievybių sluoksniui, tačiau laikoma svarbia dangaus ciklo ir kosminės tvarkos dalimi. Kai kuriuose šaltiniuose Aušrinė ir Vakarinė laikomos dviem tos pačios žvaigždės – Veneros – aspektais. Vardas „Vakarinė“ kartais minimas ir formomis „Vakarė“ arba „Vakaro žvaigždė“. Giminystė: Saulė – motina. Mėnulis – tėvas (daugelyje tautosakos variantų). Seserys: Aušrinė – Ryto žvaigždė (Venera rytiniame danguje), Vaivora – Merkurijaus personifikacija (kai kuriuose variantuose), Indraja – Jupiterio personifikacija, Žiezdrė – Marso personifikacija, Sėlija – Saturno personifikacija. Pastaba: Vakarinė ir Aušrinė sudaro simbolinę porą: Aušrinė…